Ateina metas,
kai nebesugebi atlošti galvos,
ją tarsi
dykų Debbie's vėjų delnuose sekvoją genėtą palaužti,
taip stovi tu
vienas,
medinis kasdien prie aušros,
belaukdamas savojo medkirčio.
O jam pasirodžius nemoki atlošti to laiko,
kurį prašvaistei galvoje vėjams šnibždant:
„Life sux more or less“,
ir pjūklui vardu „drūžba“ čirpinant tavo raukšlėtą kamieną,
pabyra trūnėsiai kuriuos medkirtys apsisprendžia:
- išmest!