„Architektų..... „

Katerina ir Kastytis
(Architektų...
 
Na, dar Andrius Šaltenis. Ne, dar ne viskas. Dar utėlės. Taip, taip, utėlės.
Taigi, kaip jau sakiau, turėjau rankoje lapuką su adresu, tad ten ir nuvažiavau. Namas tuo numeriu stovėjo, o ir tebestovi  Lazdynuose, iš troleibuso tekdavo išlipti stotelėje labai gražiu pavadinimu <Paukščių takas>. Tas pavadinimas visai atitiko tą vietą, vaizdą pro balkono langą, pradžiai, kuris atsivėrė prieš mano akis. Buvau sužavėtas tuo vaizdu. Šešiolikos aukštų namas ir taip stovi ant kalvos, o iš jo šešiolikto aukšto skleidėsi jau ne kavinės kiemelis, o visas miestas.  Iš viršaus aiškiai  matėsi jo struktūra – iš dešinės pusės didžiuliai kaminai, kurių krosnys teikė miestui šilumą, iš kairės televizijos bokštas, retransliuojantis šaliai svarbiausius įvykius. Gatvės tikrai iš viršaus atrodo kaip arterijos ir kraujagyslės, kuriomis zuja visokių spalvų trombocitai ar eritrocitai. Žmonės iš viršaus atrodo visai nereikšmingi, kaip vabalėliai kokie, vedžiojami už pasaitėlių savo augintinių.
Aiškiai matosi, kaip tos arterijos ir kraujagyslės leidžiasi nuo kalvų į vieną centrą, į vieną vietą, tą, kurioje buvo išgirstas Geležinio Vilko kauksmas. - Aūūūūūūūū, - sustaugiau patenkintas. Vėl jaučiausi kaip senovės graikas, kinas ar arabas, kurie išsilaipindavo dar vienoje šalyje, kurioje, galbūt, gyvena vienaakiai ciklopai, gal deivės, gal kokios gerosios fėjos, išpildančios visus tavo troškimus, o gal raganos, kurios gali paversti tave kokiu nors suodinu buities rakandu ar paprasčiausiu šunimi. Brrrrrrrrrr...
Tad stovėjau su tuo lapuku prie durų, prie dar vienos visiškai nepažįstamos teritorijos slenksčio.  Galop, paspaudžiau skambutį. Jis neveikė. Tada pabeldžiau į duris.
Durys ilgai neatsidarė. Pabeldžiau dar kartą. Išgirdau kažką ateinant už jų. Jos prasivėrė ir jau po kelių akimirkų buvau viduje, virtuvėje. Parodžiau lapuką su šeimininkės adresu. Ji pasiūlė kavos. Mandagiai atsisakiau, su skrandžiu kažkas, nebevirškina jis man būtent kavos, nesvarbu kokia rūšis bebūtų – gera, bloga ar geriausia. Ką jis sau galvoja. Niekšas. Man patinka šviežiai maltų pupelių aromatas, malti ją, virti kavinuke, pasidėti laikraštį šalia, bet skaityti tik paskutinį ar priešpaskutinį puslapį, orų prognozes.  Ankaroje plius 32, Delyje tiek pat. Vilniuje ne taip karšta ar šalta,  kaip tarkim Grenlandijoje. Džiugu. Prisidegti cigaretę, patogiai įsitaisyti.
Katerina, - prisistatė šeimininkė. Ji buvo su senu chalatu, persijuosusi jį diržu. Ir jau po kelių minučių, pasižiūrėjęs kambarį aš traukiau pinigus, tris šimtines ir ištiesiau jas jai.
- Gerai,  - pasakė ji, - čia trys valdovės.
Tada nusirišo tą chalato diržą ir juo išmatavo mano pečius, klubus ir kelius. Sulenkė tą diržą per pusę ir išmatavo mano galvą. Pasakė: - Gerai. Viskas gerai.
Buvo ryto metas. Išskubėjau į darbą. Išeinant ji liepė sustoti ir permetė per mane tą savo diržą tris kartus, palaimino. Pasakiau, labai ačiū. Po kelių dienų į gretimą kambarį įsikėlė naujas nuomininkas, Kastytis.  Vieną vakarą, grįžęs iš darbo radau jį virtuvėje burkuojant su dviem moteriškėm – šeimininke ir jo pažįstama, kuri jam padėjo susirasti kambarį, nes ir jis buvo ką tik palikęs savo buvusią moterį, nors jau buvo garbaus amžiaus pensininkas, 69 metų.  Ant stalo stovėjo “Trejos devynerios” 0, 375 l ir šiokia tokia užkanda. Buvau pakviestas. Prisėdau. Po kurio laiko gėrimas baigėsi, pažįstama išėjo, o aš pasakiau: - Antra serija, - ir išėjau į parduotuvę. Parnešiau tą patį, tik už savus pinigus. Kastyčiui tai padarė milžinišką įspūdį. Degtinė man nepatinka, užsiplieski nuo jos, “Starkos” nebegeriu, nuo jos žagsiu. Kai tenka išgerti, dabar renkuosi “Trejas devynerias”. Rytais nuo jos galva neskauda, žolės ten visokios 27, seni užkeikimai, vien žodž, savo principams nenusižengiau. Kas labai nustebino, kad Kastytis savo gėrimu taip pat buvo pasirinkęs šį gėrimą. Tiesa dar pradžioje skiesdavo jį raudonomis vynuogių sultimis, susimaišo stiklinę ir gurkšnoja sau. Šeimininkė atsisakė šlakelio, o mes su Kastyčiu perėjome prie poezijos. Jis buvo ir yra S. Jasenino didelis gerbėjas. Savo uždirbtus pinigus laikė taip pat šioje knygoje. O dabar antras butelis ėjo į pabaigą, poezija liejosi per kraštus.

Дай, Джим, на счастье лапу мне,
Такую лапу не видал я сроду.
Давай с тобой полаем при луне,
На тихую, бесшумную погоду.

Пожалуйста, голубчик, не лежись,
Пойми со мной хоть самое простое.
Ведь ты не знаешь, что такое жизнь
Незнаешь ты, что жить на свете стоит.

Greit apie apie Kastytį žinojau praktiškai viską. Tiesiog klausiau. Negalėjau net įsiterpti.  Jo žodžių srautas liejosi, liejosi ir liejosi. Be galo, be krašto, ištisai, nuo ryto iki vakaro. Sovietmečiu jis buvo gen. konstruktorius, turi 32 autorinius išradimus, jo sukonstruotas yra pirmasis garsiakalbis gidams, “Balsas” vadinasi, ant kaklo tokį aparatą pasikabini, maždaug kaip radio imtuvas, o rankoje laikai mikrofoną, laidu prie jo pajungtą, šneki į mikrofoną, o tavo balsas per dinamiką ant krūtinės sustiprintas išeina. O ir geležinkelio stotyse vežimėliai, kurie vežioja lagaminus ir siuntinius taip pat jo senas autorinis darbas. Jie naudojami ir po šiai dienai. Dar visokių ten torpedų dalys, siurbliai ir t. t. ir pan. Dar jis šoka, dainuoja liaudies dainas ir nešioja skrybėlę. Dar turėjo tris mylimas moteris. Paskutinę paliko, nes pavargo uždirbinėti jai telefoniniams pokalbiams. Supratau jį ir pilnai pritariau, nors tai tikrai buvo ne visos priežastys.  Dar po kelių dienų pas jį į kambarį atsikėlė Andrius, Andrius Šaltenis, kuris taip pat buvo palikęs savąją moterį ir bandė susivokti savo gyvenime. Kastytis dabar užsiiminėjo katilinėmis ir santechnika, o Andrius, buvęs kvalifikuotas vadybininkas, ieškojo savo kelio statyboje.
Reiktų keletą žodžių tarti apie tą butą. Tai buvo trijų kambarių butas. Vienas iš kambarių buvo didesnis ir tvarkingesnis. Jame gyveno dar vienas vaikinas. Kartais pas jį atvažiuodavo moteris, kartais rytais ją matydavau, kai praverdavau savo kambario duris, prausiantis. Vonios durys netyčia būdavo pravertos. Mačiau ganėtinai neprastą jos figūrą. Šeimininkė nuomojo visus tris kambarius, o pati miegojo virtuvėje. Koridoriuje dar buvo įsitaisęs toks Volodia. Šeimininkė jį, kaip sakė, priėmė iš gailesčio, pinigų neėmė. Ėsdavo tik visokiomis progomis. O mus visus ir toliau laimindavo tuo diržu, dabar jau po kelis kartus per dieną ir visokiausiomis progomis. Kad darbas gerai sektųsi, kad pinigai geri būtų, kad moterys mylėtų. - O tu turi būti kaip chanas, - sakė ji man, - aš tau surasiu tokią moterį. Ir Kastyčiui surasiu. Ir Andriui. Aš, - sako, - visiems surandu. Visi iš manęs su moterimis išeina.
Tą ir darė. Kad atsikabintų, Kastytis jai nupirko dulkių siurblį, ir pirkdavo po pakelį cigarečių jiems kiekvieną dieną. Dar rankeles jai bučiuodavo.
Andrius atsinešė nardus, toks rytietiškas žaidimas yra. Mėtai kauliukus, stumdai šaškes. Mūsų, išsilaisvinusių  vyrų draugija mėgavosi laisve. Dieną ramiai sau dirbome, o vakarais ir savaitgaliais žaidėme nardais, jau pradėjome buto nardų čempionatą, klausėmės “Doors”, trejos devynerios nesiruošė baigtis. Ir išvis, darėmės gurmanais. Pirkome keksiukus “Magdalena”, arbūzus, ananasus gabaliukais. Andrius išėjo į balkoną parūkyti. Nustebau, kai užuodžiau pažįstamą salsvą kvapą. Žolė. Žodžiu, pilnas komplektas. Dar ir kerintis vaizdas pro balkoną  į naktinį miestą. Andrius nuo lango, prie kurio buvo jo lova, pašalino užuolaidą. Už jo švytėjo televizijos bokštas, jau apkarstytas lemputėmis. Artėjo Kalėdos ir Nauji Metai. Kastytis miegojo nusmigęs. Mes žaidėme nardais. Tyliai klausėme muzikos. Atsinešiau armonikėlę. Kartais iš jos išgaudavau kokį vos vos girdimą garsą. 
Daviau Andriui paskaityti savo darbus. Čia parašiau ir scenarijų savo kino filmui “Love story – 2 (Už geležinės uždangos) ”, pagal vieną iš savo  autobiografinių tekstų, o iš Kastyčio išgirdau jo istoriją. Andrius kalbėjo labai mažai. Manau, mes sutarėm.
Kastyčio istorija.
Tai įvyko apie 1993 metus. Pons Kastytis su savo draugeliu ėjo Gedimino prospektu, lengvai įkaušę, nes buvo senai nesimatę. Beeidami, kažkur netoli vaistinės, jie pamatė moteriškę, kuri tąsėsi su savo foto aparatu, nesėkmingai – bandė pakeisti juostelę (skaitmeniniai fotoaparatai labai naujas žmonių išradimas). Jai sekėsi sunkiai. Pro šalį einantys du džentelmenai puolė jai padėti. Padėjo. Padėjo, ir pakvietė kartu išgerti po puodelį kavos. Išgėrė kavos, įsišnekėjo. Moteriškė pasirodo besanti Genovaitė Kazokas iš Australijos. Ji atvežė į Vilnių ir padovanojo Lietuvai surinktą su savo vyru Australijos čiabuvių buities įrankių kolekciją, kuri dabar saugoma ir kartais eksponuojama Radvilų rūmuose. Išgirdęs apie Australiją Kastytis sukluso. O paskui pasakė štai ką, cituoju:
- Ponia. Mano tėvelis, po karo, po antro pasaulinio karo atsidūrė Australijoje. Gal galėtumėte apie jį smulkiau sužinoti. Aš jo sūnus. Mano tėvelis Prancūzevičius, Stasys Prancūzevičius.
Kitą dieną ponas Kastytis padarė štai ką. Jis nuėjo į Pilies gatvę ir nupirko nebrangų, vieno vietinio dailininko darbą – lyg ir tai buvo akvarelė Vilniaus tematika. Šią dovaną jis perdavė poniai G. Kazokas. Ponas Kastytis prisipažino man, kad buvo skaitęs ne tik D. Karnegi veikalą, bet ir kitų žymių psichologų knygas. Praėjo beveik metai laiko, o gal ir daugiau. Kastytis gavo atvirlaiškį su tekstu, kurį dabar, vėlgi, pacituosiu. Galėčiau padaryti to atvirlaiškio faksimilę, nes pats laikau jį savo rankose,  ir įdėti, bet tai padarysiu kitą kartą. Tad, cituoju:

Gerbiamas p. Prancūzevičiau,
labai dėkoju už Jūsų
dėmesį ir netikėtas
dovanas. Esu sujaudinta
tokio lietuviško nuoširdumo.
Grįžusi į Australiją
parinksiu žinių apie Jūsų tėvelį.
      Su pagarba
                Genovaitė Kazokienė
                                          1995

Dar po kurio laiko – kitą:
                                                      1997. 2. 10.
                                                      Strathfield (jeigu teisingai išskaitau raides)
Gerbiamas p. Prancūzevičiau,

Jūsų prašymas sužinoti ką nors apie Jūsų tėvelį mane slėgė nuo pat pradžių. Kur tik teiravausi – niekas nežinojo ir negirdėjo. Laimė, pasirodo, buvo namie. Šis jaunas žurnalistas atvyko į Australiją ieškoti medžiagos apie mano velionį vyrą, Vincą Kazoką, buvusį ilgametį Australijos savaitraščio “Mūsų Pastogė” redaktorių. Jau betvarkant kalną archyvinių dokumentų, atsirado du Jūsų tėvelio laiškai ir vienas egzempliorius “Mes sugrįšim”, rašyto dar Belgijoje 1945 m. Su dideliu džiaugsmu Jums visa tai siunčiu ir tuo pačiu atradau siūlo galą, nuo kurio dabar pradėsiu atsekti jo tolimesnį kelią.
Linkėdama Jums visa ko geriausio lieku su viltimi pranešti Jums dar daugiau žinių.
Su nuoširdžiausiais linkėjimais
                            Genovaitė Kazokienė


Dabar vartau laiškus, kurie rašyti šeimai.

Vartau knygelę “Mes sugrįšim! ”, kurią Belgijoje, karo belaisvių stovykloje išleido ten papuolę lietuviai 1945 m. Vienas darbas iš tos knygelės, ištrauka.

St. Pr.

“Juodasis Demonas”

Ūžė miestai. Gatvėmis slinko minios, įraudusios nuo vyno.
Kaimuose nesuokė lakštingalos ir liūdnai skambėjo šienpjovio daina.
Kurčių fabrikų mūruose dienomis naktimis trenkė galingos mašinos,
O giliuose rūsiuose augo didžiulės ginklų kaugės.
    Iš nežinomybės gelmių budo ir milžiniškus sparnus į pasaulį tiesė
    Juodasis Demonas – karas.
Pasaulio galiūnai kalbėjo, žadėdami taiką – ramybę... ir t. t. ir pan...

Susiriejom su Kastyčiu kaip du šunes, kai pasakiau, kad literatūrine prasme – tai visiškas niekalas. Kabina visai kiti dalykai. Jo istorija, vartai rankoje laiškus jo tėvo, netyčia trumpam susitikęs Visatos platybėse pas kažkokią Kateriną šešioliktame aukšte. Viskas taip trapu, kiekvienas su savo istorija, tikrai vedančia į nežinomą tikslą, kad ir ta pati Katerina su savo sumautu chalatu ir diržu. Oda šiurpsta, atrodo, prisilietei prie esminių dalykų, pavyko priartėti prie paslapties, matai jos apsinuoginimą, lieti ją. Skruzdės bėgioja pakaušiu. Negali to perteikti žodžiais. Susiriejom kaip du šunes. Jau vėliau, kai pridėjau, jog tas jo sūnėnas Aivaras, tai tik tuščias muilo burbulas, kuris sugeba nurauti nuo savo dėdės, pensininko 500 litų... taip ir išsiskyrėme. Bet tai įvyko vėliau, po kelių mėnesių, o ir adresas jau buvo kitas. Buivydiškių 9-30. Kaip ten patekom? Visai paprastai. Per utėles. Taip, taip. Utėles. O jeigu būti visiškai tiksliu – tai vieną jų porūšį, nežinau kaip jos lietuviškai vadinasi, rusiškai skamba - “mandavoškės”.
Vieną vėlų vakarą, po eilinio nardų čempionato turų, džiugia nuotaika nuėjau miegoti. Tą vakarą buvau neįveikiamas. Naktį pajutau, jog kažkas mane kandžioja, kažkokie padarai. Ėmiau graibytis apie savo kūšį ir didžiam savo siaubui sugavau vieną iš jų – ddidelę, krauju prppritvinkusią mandavoškę. Siaubas. Viską išskalbiau, pradedant patalyne ir apatiniais, kojinėmis, batais, baigiant žiebtuvėliu. Nuėjau į vaistinę ir nusipirkau tokio skysčio “Pedex'as” vadinasi, žiaurus pavadinimas. Išsitryniau su juo. Kitą dieną apie tai pranešiau savo kaimynams. Jie manęs neatstūmė, bet pradėjome sveikintis be rankų paspaudimo, tik galvos linktelėjimu. Niekaip negalėjau surasti tų parazitų pasirodymo priežasties ir šaltinio. Su paskutine kekše miegojau prieš gerą pusmetį.  Po savaitės tie parazitai apniko poną Kastytį, o ir ponas Andrius Šaltenis vieną iš jų atnešė man parodyti. “Tai ji, - paklausė. - Taip, - atsakiau, - ji. ” Jau dvi savaites visi trynėmės su tuo “Pedex'su”. Pasirodo, jau nebe kiekvienoje vaistinėje jo ir nusipirksi, jis buvo išpirktas. Padarėme išvadą. Vilniuje mandavoškių epidemija, o san. epid. stotis apie tai net nenutuokia. Pas mane nuo to “Pedex'o”  atsirado alergija. Visi viską išskalbėme po du kartus. Niekas nepadėjo. Pirmas nebeištvėrė Kastytis. Vienas vakarą, šiek tiek išgėręs, jis suriko šeimininkei tiesiai į akis. Pas jus – mandavoškės!!! Be jokios abejonės, įvyko konfliktas. Po kelių dienų Kastytis susirado naują kambarį ir išsikėlė, taip pat pasiėmė ir savo dovanotą šeiminikei dulkių siurblį. Buvau sumokėjęs mėnesį į priekį, delsiau. Po kelių dienų atėjo Nauji Metai. Paskambino Kastytis ir pasikvietė pas save, atšvęsti jo persikėlimą ir Naujus Metus. Kambaryje pas jį buvo dvi lovos. Jis pasiūlė, kad bus racionalu, jog aš persikelčiau į tą vietą. Iškart sutikau. Su Kastyčiu jau turėjome planų. Prieš kurį laiką nutariau, jog man reikia pasistatyti savo nuosavą namą. Pasidalinau savo mintimis su Kastyčiu. Jis pasakė, kad jau yra pasistatęs vieną namą, pats. Parodė nuotrauką to namo, kurį paliko savo buvusiai moteriai. O ir senatvė ant nosies, senelių prieglaudos ten visokios. Suderinome veiksmų planą. Pirma, skelbiam karą mandavoškėm, griežtą. Sausio pirmą aš atsikėliau į naują vietą, Buivydiškių 9-30, Kastytis nupirko skalbimo mašiną ir net po vieno skalbimo viskas buvo baigta. Po savaitės, kad apsidraustume, viską pakartojome. Viskas labai paprasta.  O dabar tai, ką norėjau padaryti iškart, kai išsikėliau iš Katerinos, bet likus Andriui delsiau. Norėjau to namo laiptinėje, pirmame aukšte prie lifto, skelbimų lentoje pakabinti skelbimą. Padarysiu tai dabar, šiuolaikinėmis technologijomis, o ir Andrius ten nebegyvena, gyvena kiti žmonės, jie ten ilgai neužsibūna, mano galva, nes tai ir yra mandavoškių epidemijos Vilniaus mieste vienas iš šaltinių, grėsmė sostinei, jos įvaizdžiui, valstybei, pasauliui.

Skelbimas

mieli buvę kaimynai, šio namo gyventojai. Sveikinausi su jumis lifte, palaukdavau, palaikydavau lifto duris, jeigu išgirsdavau jūsų skubančius žingsnius. Tikrai nesu prieš jus nusistatęs, kaip nesu nusistatęs prieš bet kokią tautą ar tautybę, religiją ar kultūrą, odos spalvą ar plaukų, vyrus, moteris ar vaikus. Nešvara yra nešvara ir bet kokie bandymai teisinti ją yra niekiniai, bet koks bandymas ją paversti nacionaliniu, religiniu ar rasiniu konfliktu yra niekinis. Mielieji, jeigu iš jūsų namo buto nr.        pamatysite išeinant žmones, perspėkite juos, tik perspėkite, kad tame bute yra utėlių. Kiekvienas turime laivą valią rinktis. Ačiū.

su gilia pagarba
buvęs nuomininkas


Tai tiek. Sėdėjome trise naujame bute - Kastytis, Andrius ir aš. Kėlėme taures už Naujus Metus. Iki dvylikos buvo likusi viena valanda. Anrius pasiūlė mintį, važiuoti į senąjį butą Architektų gatvėje. Daugiau nieko nesakė. Tik vėliau pagavau jo mintį. Visas Vilnius kaip ant delno. Fejerverkai, fejerverkai iš kiekvieno namo. Vienu metu. O dabar apie Buivydiškių 9-30.



Buivydiškių 9-30