Iš vieversių liežuvių
kepėme rausvą paštetą
ir padėję ant palangės
laukėme atšilimo.
Už mūsų namų žiaukčiojo
traukiniais ispanės:
dvelkė tada laukuos sentimentaliu
benzinu ir dvokiančiu tango.
Ežere mylėjosi dvi kurčios kurapkos,
iš laikraščių iškirptomis akimis;
akis iškirpome lyjant lietui –
paklaikę nuo informacijos
ir žiogų prakaitu išteptų šypsenų.
Mūsų namai turėjo rausvas įsčias
ir laukėsi mūsų, švelniai siūbuodami
į šalis.
O mes, skalaujami Atlanto vandenyno,
nuogomis subinytėmis
nemokėjome išmokti pavasario.