amerikan histori iks

- Ei, Kemai, ateik pažiūrėt!
Kemas skubiai pašoka ir deda į kojas. Taip sumautai bėgantis vaikis jau seniai turėjo galą gauti. Mes abu išeiname į kiemą; Kemas bėga, bet jo kojos klišos, todėl jis nesveikai svyruoja į šonus. Norėčiau suduoti jam kelis kartus, o geriausia kirsti per kelius, kad niekada neatsikeltų.
Vendė stovi atsirėmusi į seną dodžą minivaną. Dalykas tas, kad tai mano mašina.
- Neįlenk.
- O užsi-kišk, Vinjardai! – pašėlsta Vendė.
Kemo veide dar neseniai švietė kvailoka šypsena, o dabar atsiranda ta ryžtingo susikaupimo išraiška, būdinga vaikams ir šunims, kai jie stengiasi ką nors suprasti.
Kemas lėtai prisidega cigaretę, veide ta pati iš proto varanti mina, verčia mane myžti iš juoko. Iš tiesų, tai ne juokinga, o erzina, panašiai kaip kečupo dėmė ant kelnių klyno.
Mano tėvo pusbrolis turėjo beisbolkę su trim beždžionėm. Jis buvo sušiktas narkomanas, todėl tai buvo jo simbolinė kepuraitė. Kartą ją apmyžo mūsų šuo, kurio vardo nebeatsimenu, bet jis vėliau pasiuto ir tėvui teko jį nušauti. Tėvo pusbrolis taip prikūlė tą kalės vaiką, kad gerą savaitę šis nieko neėdė ir šlapinosi krauju. Būdamas vaikas maniau, kad tai kažkas labai žiauraus. Bet tikriausiai prie tokių dalykų priprantama.
Kai tėvas pagavo mane traukiant garaže žolę, jis paklausė ar prisimenu šunį. Aš paklausiau: kokį šunį, tėveli? Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi. O kai kitą sykį tėvo pusbrolis atvažiavo susiremontuoti savo dodžo minivano, jis pareiškė, kad prilups mane kaip šunį, jei dar kartą išgirs, kad rūkau žolę. Aš atšoviau, kad nėra jokio šuns ir niekada nebuvo. Tą naktį praleidau degalinės tualete, užsibarikadavęs kaip sušiktas Kubos išsilaisvinimo lyderis. Kai jie mane iškrapštė ir tėvas atvažiavo manęs pasiimti, nejaučiau jokios gėdos, tik labai norėjau miego.
Vendė niekada nebuvo mano mergina. O Kameronas eina dėl jos iš proto.
- Ei, Kemai, - sakau. – Kemai, ateik pažiūrėti!
Jis žiūri į mane nustebęs.
- Kaip jautiesi? – paklausė.
- Nežinau. – Atsakiau. – Turbūt kvailai.
Kemas pažiūrėjo į mano atvaizdą veidrodyje, paskui į mane.
- Visai nieko.
- O kaip tu jautiesi? – klausiu mandagiai.
Jis pasitaiso švarko skvernus ir nutaiso tą savo ryžtingo susikaupimo veidą.
- Neblogai.
- Eik jau, - sakau. – Atrodai tai kvailai.
Tėvo pusbrolis mirė ant savo nutręštos odinės sofos, priešais Letermeną, perdozavęs ekstazio. 3, 4 metilenedioksimetilamfetamino. Manau, galėčiau parašyti pilną struktūrinę dalyko formulę, jei tik žinočiau kokia amfetamino cheminė formulė. Sumautas narkomanas, apsirijo aminų, užsidėjęs savo laimingą kepuraitę ir nustipo myžalų baloje. Sofą, žinoma, teko išmesti. Stipriai įsigėrusio myžalo iš gero daikto ir norėdamas neišimsi. Panašiai kaip vėmalų iš automobilio salono. Amžinas dvokas. Vien jau psichologinis faktorius kiek vertas. Kas nori riesti savo subinę ten, kur kadais buvo skysto šūdo dėmė.
Kai žmonės žiūri į mane, jie mato mano brolį. Jis devyniais metais vyresnis ir beveik šimtu svarų sunkesnis už mane, bet aš nieko negaliu padaryti. Matau iš akių – jie žiūri į mane ir mato Kemą. Klišą, su ta ypatinga išraiška veide, kuri verčia myžt iš sielvarto.
Bet aš ne Kemas. Aš nesu toks beviltiškas. Prašau, tik būkit geras, nemeskit manęs dabar. Kai tiek daug dar prieš akis.