Otvataipva

Nu negaliu iškęst to keisto keisto garso,
Atrodo, imčiau ir susprogčiau, neatėjus
Pavasariui dar į rankas. Gražu. Bet tarsi
Su savimi kalbu ir kartais gaila - vėjus.

Ištarus tuos žodžius, iš karto apsiniaukia,
Sakytum magija, bet niekada nelyja.
Dreifuoja debesys galvoj, kažkiek paplaukę -
Bijau savęs, nors sako - „Ne tokie išgyja“.

Einu vidurnakčiais ant stogo pasėdėti,
O savąjį laikau, kad per anksti nečiuožtų.
Gyvena žmonės sienose juodai dėmėti -
Atseit šešėliai - šaudyčiau juos savo ruožtu.

Taip niekada ir nesuvokiau to, kuris iš mūsų:
Ar aš, ar tas, kur sienoje tamsus ir kvailas,
Tikėjo žodžiais: „Aš kasnakt labiau vis būsiu“.
Bet su savim ir vėjus dar kalbu, o gaila.