Kontrolinis matrasas

Pas tėvus palėpėje, koks pustuzinis tokių čiužinių. Nebenaudojamų, baltai ir mėlynai dryžuotų. Su dėmėmis. Laikomų tam atvejui, kai jų g a l i prireikti.
Juk aš puikiai žinau nuo ko, ant čiužinių lieka dėmės.
Ir šitas toks pat seniai dryžuotas baltai mėlynomis juostomis.
Nepatogus su visomis tamsesnėmis vietomis.
Aš vienas, absoliučiai laisvas.
Apskritai, niekada net nekilo minties sudrumsti seno čiužinio lemtį. Bet šią naktį, negalėdamas užmigti, vartausi jo desakralizuotos praeities vingiuose.
Bandau suvokti senatvę, lemendamas maldą pensijinio amžiaus „matrasui“.

„Čiužinys buvo senas ir dryžuotas. Su dėmėmis. Gulėjau ant jo ne pirmą kartą, net pasitiesiau švarią paklodę. Viešpatie, koks nepatogus. Rodės, kūnu jaučiu kiekvieną tamsesnę vietą. Niekada anksčiau dėl to nesikankinau, tiesiog krisdavau ir miegodavau arba skaitydavau, kniūpsčias rašydavau referatus, nes nuomojamame kambaryje tas čiužinys buvo vienintelis baldas, jaukiai išsitiesęs kurdavau planus savaitgaliui ir svajodavau atmerktomis akimis žiūrėdamas į lubas, kurių nepastebėdavau. Gal ir į tą čiužinį tik dabar atkreipiau dėmesį? Juk aš puikiai žinau nuo ko, ant čiužinių lieka dėmės. Pas tėvus palėpėje, koks pustuzinis tokių čiužinių. Nebenaudojamų, baltai ir mėlynai dryžuotų. Su dėmėmis. Laikomų tam atvejui, kai jų g a l i prireikti. Kartą paklausiau,  koks tai gali būti atvejis. Su jauno žmogaus, neseniai įsigijusio nuosavą butą, egoizmu pridūriau jog man jų neprireiks, nes turiu geresnių. Patėvis palingavo galva ir pasakė, kad kas čia žino (galbūt norėjo pasakyti, kad kada nors jų pageidausiu?), mama praktiškai sučiauškėjo: „kad bitelės nesušaltų žiemą; avilius apkamšysim“. Dar pridūrė: „Juk medaus tai norėsi? “. Taigi, vėl pasijutau mažučiu, silpnučiu žmogeliu, kuris neišgyventų be mamos medaus, ir nebeplėtojau diskusijos apie senus čiužinius“.

Aprėpti kitą žmogų? Sugebi?
Manai, kad, - taip?
T, y., sugebi, turi puikią patirtį  ir dar neklystantį nuojautos balsą.
Stipresnį negu tavo mama kada nors išreiškė.
Paprastus žodžius paprastiems žmonėms. Iš liaudies, kuriai tu nepriklausai.
Ir, su kuria, kartais, netyčia...
Na, atsitinka, gi taip, - pabendrauji.
Niekada per ilgai nemąstau: „Žmogus, vadinasi, žmogus. Čiužinys, vadinasi, čiužinys“.
Ką su jais daryti, man pasako.
Gyvenu neblogai.
Lyg ir...
Likviduoti čiužinį?
Pats dar neišėjau į pensiją, kad šaudyčiau čiužinius. Nors..
Jei, neblogai moka, tada gali. Ir turi. Tiesiog privalai, išsitiesęs ant to paties čiužinio. Suprasčiau, jei būtų liepę