Pogrindis

***

Tuk tuk tuk. Kažkas beldžia į duris. Rytas? Kažkas verčia duris. Kodėl visada paryčiais? Šviesos nedegu, manęs nėra. Kitapus akutės stovi grėsmingas kostiumuotas budelis. Žvelgia į manąją lęšio pusę. Jo pasaulį matau kaip ant delno: ešafotas, kaklaraištis, kilpa, mazgas. Mano pusė ne jam. Stebuklingas stikliukas, mano skydas, siunčia jam nesuvokiamus minčių spindulius. Jis niršta. Tuoj, kaip ir kasdien, išspirs duris, įmes mane į mano paties vakar išaustą tinklą ir – į kilpą. Vindzoro mazgas pasiekia kaklą.

Nepasiduosiu. Reikia bėgti. Pro langą? Ne, ten jau bėgai vakar, bet pabijojai aukščio... Į sendaikčių dėžutę, po sentimentaliais niekučiais? Ne, ten lindai užvakar. Ėjosi kaip iš pypkės, geros, parsivežtos užpraeitą vasarą, kol neatsirėmei į vienintelį tau dovanotą turistinį peiliuką. Pervėrė širdį. Aha! Už vyno lentynos! Tai puiki priedanga, bet kai praėjusį kartą bandei su ja susilieti ir išnykti, atsišliejai per stipriai - aukštai esantis butelis smagiai įsisupo ir vožė per pakaušį, kad taip kojas pakirto, jog... jog... Na nesvarbu, bet, žodžiu, blogai baigėsi. Po velnių, viską išbandžiau?!

Ei, po kilimu. Linoleumas?.. Po linoleumu... Grindys?.. Na.. po grindimis... Kas po grindimis?.. Taigi, pogrindis! Pogrindis? Greičiau šok čia, tikrai neras.

Štai su šiuo trenksmu, beprotiškai triukšmingai mes sudrebinome visatą, net ir tą keistąją jos pusę. Negirdžiu jūsų... Padarom padarom truputėlį triukšmoooooo!.. Na, budeli, o dabar ištrauk tą Keistuolį ir kilpą jį!

Girdi kaip šėlsta? Kiekvieną dieną taip. Bet aš čia saugus... A‘a, tu čia saugus. Pažvelk į to kvailio snukį. Įsiūtį, sutrikimą, baimę... Jei jis išeis tuščiomis rankomis, jį pakars, nors jis pats pasikorė. Užtikrintai saugu.

***

Metas susipažinti, aš Pogrindininkas Laisvutis. Malonu, tikrai malonu, o aš... Nereik, nesakyk, tu gi Keistuolis Bailutis. Tu viską žinai? Mhm. Tai kiek laiko tu čia? Neskaičiuoju. Užeidavau, kai dar mokėmės, bet visada grįždavau. O kai užėjo jie, susikroviau kuprinę, pasiėmiau miegmaišį ir pasitraukiau į pogrindį. Tave sučiupo darbdaviai, o aš sėdžiu čia ir retkarčiais atsiunčiu naujienų, kad propaganda netikėtum. Bet iš kur žinai, kas tiesa? Skaitau. Laikraščius? Ne, o tu? Nebe... - paskutinį kartą patikėjau straipsniu „Gyvenimas gerės pastoviai“. Tikrai taip jaučiausi, buvau dėl to laimingas, bet tai buvo laikina. Akimirka tylos. Nors dabar vėl kartais pasklaidau... Jei netiki, tai kodėl pradedi vėl? Iš piktdžiugos - visi nori ką nors parašyti „Jau beveik pavasaris“, „“Skliautuos“gros žvaigždės“, „Gausime milžinišką palikimą“. Tada... pasibaigia diena, atsiverti vakaro žinias ir matai: „Rytų vėjai užgaišino pavasarį“, „Skliautuos žvaigždes užtemdė gaisro debesys“, „Palikimas pasirodė esąs seniai nebevertingas“. Paskaitai, užverti paskutinį puslapį, pamatai, kad ir vėl nieko neįvyko, bet supranti – visiems, ir jausdamas vienatvę, kuri visus vienija, nebevienišas nueini miegoti....

Ei, bet palauk, tai tu ir siunti man tas vakaro žinas? Taip, jos visada būna vakare, nes visų pirma turime iššniukštinėti, ko šįkart prirašytus laikraščius gavai, o paskui turime surinkti tai paneigiančią informaciją, paruošti numerį ir išspausdinti jį. Beje, čia niekas neskuba. Turbūt pastebėjai, kad kartais laikraščiai tavęs ir nepasiekia, bet ne to tave čia pasikviečiau.

Rytoj mes pasileidžiam. Kur? Į kelionę! Nebekeliauju. Kodėl? Tai nesuteikia pakankamai džiaugsmo... Tik atsipalaiduoji ir viskas baigta. Ką?! Atsisakai skanėsto todėl, kad jo bus mažai? Keliausim tiek, kad suteiktų užtektinai! Keliausim visą gyvenimą! Viską išnaršysim, pažinsim kiekvieną. Kai būsim pamatę viską, žinosim ką pamatyti verta ir tada aplankysime pačias nuostabiausias vietas, o tada žinosime, kuri pati pati geriausia, žinosim, kur pasiėmę tik vieną kepalą batono, stiklainį gardžiausios naminės uogienės ir pieno sėsime ir laušime, kaip kadaise laužė duoną, tepsime uogas ir užsigersime baltu, kaip pirmas, skaistus sniegas, šaltu, kaip... dabar nesakysiu, kaip kas, nes tada tai bus juokinga - būsime viską matę ir žinosime, kas yra vėsus kaip pienas. Žodžiu, aš tau sakau, mes sėdėsime pačioje nuostabiausioje pasaulio vietoje, mūsų vakarienės trupinius les balandžiai - tai bus šventa paskutinė vakarienė. Nesibaigianti. Todėl paskui jau nieko nebus, kaip nėra ir dabar. Amžina akimirka, saugok mus nuo nieko!

Tyla. Tamsus pogrindis. Paskutinis pirmos vakarienės kąsnis. Voras, ropojantis stalu. Bjaurus voras, ropojantis serviruotomis grindimis audžia tinklą. Po dvylikos. Audžiu vienas. Mintį, niekingą, lipnią, įkyrią. Mirti pirmiau nieko. Paspringti paskutine vakariene – laimingas atsitikimas.

***

Kuprinės, miegmaišiai, indai. Traukim į Indiją. Maistas, kelioninė nuotaika. Viskas yra. Pirmyn. Aplankysim ir Indiją, ir Afriką, ir Ameriką, ir... Išėjimas užkaltas! Aaatgal, žemyn į rūsį. Amerika rūsyje. Laimei, karo metų namai turi atsarginį išėjimą. Bum. Namo nėra. Tik rūsys. Tik naujieji benamiai. Žali. Per atsarginį išėjimą bėga iš savo namo. Savo gyvenimo. Šito namo nesubombardavo. Esame pirmieji pasinaudoję šiuo išėjimu išsigelbėtojai. Naujieji benamiai. Naujieji keliautojai. Stovime žalioje nešienautoje pievoje ir kvepiam gryną vėsų rytinį orą. Gryną laisvę.

Reikia bėgti. Tuoj ateis budelis. Duok ranką. Lekiam. Kur? Čia.
Važiuoti būtų greičiau. Skubi? Na, mes bėgam... Tai ir bėkim. Nesi bėgęs per miestą? Niekada. Kodėl? Taip nedera - rūbus bijojau sutepti. Rūbus... reikia juos pakeisti, kad nepažintų. Mes beveik neturim pinigų. Užteks. Dėvėti? Taip. Jie skurdūs! Turtingi istorija. Jie dvokia. Išskalbsim kur, ir žinai, nustok inkšti – gyvenk kaip upė. Kaip liepia gamta. Esi matęs upę tekančią į kalną? Pasileisk ir tekėk. Pasileisk – kairėn, dešinėn. Vingiuok. Tik įkalinta miesto upė teka tiesiais kanalais. Laisvos jos vingiuoja – kiekviename žingsnyje renkasi patraukliausią kelią. Ir kai stovėdamas ant kalno, paskutinio teismo, įamžinti ar ne, akimirką, žiūri į upę, tau nebūna svarbu, ar ji pasiekė tikslą – tu vertini laisvę

Gražu, gražu, bet ar nemanai, kad tai tik žaidimas žodžiais? Tu bijai sau pripažinti, kad neįpirksi naujų rūbų, kad neįpirksi bilieto, kad seniai paskandinai savo tikslą ir nesugebėjai nuversti kalnų ir todėl dabar tu skalbi šiame šiukšlinam miško upely miesto pakrašty. Jautiesi drąsiuoju revoliucionieriumi, o iš tikro tu neturi ko bijoti, nes tavęs niekam nereikia. Iš tavęs jau nieko nepaimsi. Neverta tavęs žudyti. Net dėl organų – jie pūva. Ir žinai, baisiausia, kad man čia su tavim geriau nei kilpoje su budeliu. Bet maistas baigsis. Grįšiu.

Dabar nesvarbu. Maisto turime visai savaitei. Štai, Bailuti, prisirišk juos prie savo kuprinės ir iki vakaro išdžius. Beje, visada galima prasimanyti dar valgio. Tikra – tik tyla. Jausmai gyvi kaip šis muilas. Matai? Čia yra, čia jau nebe. Todėl komunikavimas yra melas. Dažnai žmonės pavydi vienas kitam to paties, nes kiekvienas tą patį apibūdins skirtingai. Nenori žodžių? Vyriška. Bet ar be šito melo jausiesi laimingesnis? Ar niekada nesi pasakojęs vien tam, kad pasakotum ir klausęsis vien tam, kad klausytum? Juk kaip smagiai galėtum aprašyti vien tai, kas nutiko šį rytą, nors iš tikrųjų tik bėgai, pirkai, skalbei. Jei fanatiškai norėtum tik tiesos, tai gyventum vienas sniegynuos, kur kiekvieną akimirką turi kovoti už gyvybę.

***

Gera. Sunku. Laisva. Batuose. Veržiau per stipriai ir įtemptas batraištis ištrūko iš viršutinės kilpelės, perplėšdamas ją. Nutrintos pėdos. Nušalęs veidas. Galvodavau, kodėl tavo tokia oda. Tai vėjas, ne vynas. Klydau.

Guliu kalno papėdėj. Nepažįstamo. Savo. Žvaigždės. Dangus. Pavieniai debesys. Snaigės. Guliu ant kuprinės, užvertęs galvą, ir šaldamas gėriuosi teisingu atvirkščiu pasauliu. Ne per patogiausia. Gaivūs, ką tik užgimę lašeliai nusileidę baltose kristalinėse kosminėse kapsulėse tyrinėja garuojančius naujos planetos kraterius. Šios poilsio vietos prabanga vertinama milijardais žvaigždučių! Mirkstantieji prabangiuose garuojančiuose baseinuose, neprašykit, kad priimčiau kartu. Užsitrenkėte ten viduje savomis durimis ir mirkit.

Amžina akimirka... Tai ir yra ta amžina akimirka. Detalėmis ji absoliučiai skiriasi nuo pranašautos, bet žinau - tai ji. Visos pranašystės sakomos simboliais, kad suprastų tik išrinktieji. Kiek apkeliauta, kiek prikalbėta. Šitiek laiko kelionėje. Neverk kūne, dar nevaitok. Tavęs reikia. Dar viena minutė ir paliksime viešbutį „Akimirka“. Veriantį skausmą kenčiančios kojos palengva pajudės. Šiluma sugrįš, vargas sugrįš.

Bet dar truputį ne. Bet dar niekas nesako „eime“. Dar dešimt sekundžių. Geriau pasigėrėkim, kaip jų vertė laiko rinkoje kyla eksponentiškai ir išlekia iš lentelės ribų...

Nenoriu trukdyti, valdove, bet šaltis, pralaužęs pašiurpusią iš baimės gynybinę odos liniją jau laužo kaulus ir greit paims šią tvirtovę. Tai daugiafrontė ataka. Generole, mes neatsilaikysime, štai, matote, ten šalčio pajėgos apsupo ir jau skerdžia galingus kraujo kūnelių pulkus, jei pažvelgtumėte štai čia, pamatytumėte, kad tuoj bus puolamas štabas. Jau smegenų žievės batalionas paruoštas gynybai, tačiau, tai tik laiko klausimas. Kapituliavimo dokumentai paruošti, pone. Viskas jūsų rankose.

Mano rankose sniego gniūžtė. Viskas mano rankose. Mano rankose šis kraupus genocidas. Mano rankose ši fantastiška akimirka. Mano rankose atsakomybė. Mano rankose niekšybė. Mano rankose... Štai guli visagalis, galįs nutraukti amžina, kad išgelbėtų tautas ir sutiktų pats kentėti. Guli apsuptas jungtinės armijos ir bijo. Vienas prieš visus ir visi prieš vieną... Kas baisiau? Triumfuoti ar gyventi? Sušalti ar paleisti viską, ką turiu, pasiduoti, išduoti – niekingai stotis ir eiti neatsigręžiant. Kaip, Laisvuti, ir sakei, viską lemia baimė. Akrobatas žengia ant lyno iš baimės. Jis bijo, kad juoksis. Bijo, kad susirinkę žiūrovai išvadins jį bailiu. Gėda! Stumiamas žudančios baimės jis drąsiai žengia ant lyno ir bijodamas išsitėkšti nenukrenta.

Baimė – drąsos bendražygė, paskatinanti ją. Kartais žmonės tai supranta, juk Hitlerio poelgio, kai šis atsidūrė tokioj situacijoj, kaip aš dabar, niekas nevadina drąsa, tačiau vaikinas bergždžiai gynęs merginą iš baimės, kad niekada negalės pažvelgti jai į akis, drąsus.

Bijau, kad aš jau pasirįžęs. Aš drąsiai iškelta galva pasiduosiu. Jūs – svarbesni už mane patį. Kur pasirašyti? Eime...

***

Šiltieji namai. Išsiilgta skausmo šventovė, į kurią sugrįžti privalo kiekvienas nuosaikus nebetikintis. Seniai prarasta ir valdoma jau kitų. Už šių durų mūsų laukia žinia. Jokio jaudulio, jokių šiurpuliukų. Viskas žinoma ir įprasta. Mažas žingsnis žmonijos istrijoje, tačiau didelis žingsnis žmogui ir budelio glėbys pasitinka klajoklius. Jūs areštuojami. Taip, deja, ir tai įeina į mano pareigas. Jūs, šūdžiai, nors man taip ir uždrausta kalbėti, atsiimsit už visą tą laiką praleistą čia, atskirai nuo šeimos ir laukiant jūsų. Marš praustis ir gult. Kiek aš dėl jūsų jaudinaus...

Susitinka akys – žodžių nereikia - pirmas einu į dušą. Karštas lietus purena žemėtą paviršių. Užteks, reik mėgautis santūriai. Vandenį atsuku tik muilui nuplauti. Bus sunkūs metai. Nesigailiu. Dabar. Rankšluostis. Pižama. Chalatas... Miegas, gilumu panašus į alpimą.

***

Tuk tuk tuk. Beldžia į duris. Rytas? Praveria duris. Kodėl antrą valandą ryto? Gal nakties... Taip parašyta sutartyje. Galiu pagirti, kiek pamenu, dar su jokiais klientais nebuvome sudarę tokios. Paskaityk. Šviesos nedek – brangu, apšvies pilnatis. Atsikrenkščia. Tokių ir tokių metų, tokio mėnesio, tokia ir tokia diena. Antraštė – Kapituliavimo sutartis. Toliau... Būdamas sveiko proto ir t. t., nesuprasdamas, ką čia veikiu, nuoširdžiai gailiuosi iššvaistyto laiko ir pasižadu atsigriebti už jį, taigi neturėdamas kitos išeities, įsakau nedelsiant nutraukti šį pasipriešinimą. Mainais už tai reikalauju suteikti man prieglobstį ir karštą vonią. Pasirašo visiškas vadas Generolas Keistuolis Bailutis.

Šlykštu. O kur Laisvutis? Pabėgo, palikęs tik šį laišką. Gali paskaityti, lauksiu tavęs biure. Iki.

Kelios eilutės. Lyg ne jo raštu parašyta. Sudie, bičiuli. Atleisk,
kad nieko nepavyko. Nepakankamai tikėjai. Negaliu su tavimi kartu vykdyti sutarties – man laisvė svarbiau. Tavo ištikimas pasipriešinimo mokytojas – Pogrindininkas Laisvutis.

Nieko nebijo – renkasi geriausią.

Gyvenimą matau kaip ant delno: ešafotas, kaklaraištis, kilpa, mazgas. Laisvė ne man. Tuoj, kaip ir anksčiau, praversiu duris, pasiimsiu tinklą ir – į darbą. Vindzoro mazgas iškilmingai kyla kaklaraiščiu. Atrodau pritrenkiančiai.