Beveidis Demonas 1dalis

Beveidžio  demono  paslaptis                                                     
       
          Karštą vasaros dieną dulkėtu keliu šeši stiprūs arkliai, net nevadeliojami, pamažu traukė geležinį vežimą – narvą. Jame sėdėjo belaisviai: būrys stiprių vyrų, senis, vaikas ir mergina. Suimtuosius vežė į  Beveidžio demono šalį. Saugojo tik du raiti kariai, kurių juodi šarvai žvangėjo nuo mažiausio krestelėjimo, o už nugarų pleveno nedideli rausvai rudi sparnai. Šalmai buvo be antveidžių, nes beveidžio demono kariai, kaip ir jis, veidų neturėjo.
          Belaisviai  apie  Beveidį  buvo girdėję, bet negalvojo, kad ir  juos pagaus. Jie net nespėjo atsikvošėti, kai į miestelį įlėkę demono riteriai  užmetė ant jų nelaisvės tinklus.
          Kiek apsipratę vežime pagautieji pradėjo pykti ant likusių miestelyje vyrų. Kodėl nesiveja? Kodėl neišlaisvina? Juk juos saugo tik du raiti kariai! Jie nežinojo, kad pačiame miestelio viduryje, prie senojo fontano, po kreivuoju suolu, šie du demono kariai paliko indą, skleidžiantį Abejingumo rūką. Abejingumo rūkas pažeme pasklido po visą miestelį... Jo įkvėpę, miestelėnai tapo abejingi  išvežtųjų likimui.
          Aprimę belaisviai vienas kitam pradėjo pasakoti, ką kuris  buvo girdėjęs apie Beveidį demoną. Ir vis tiek nesuprato, kodėl jų tik dvidešimt aštuoni vyrai, kodėl senis, kodėl vaikas ir mergina. Juk galėjo pagauti daugiau ar mažiau...
          Jie nežinojo, kad demonas  kiekvieną mėnulio mėnesį turėdavo atsinaujinti. Iš belaisvių vyrų savo požemio siurbykloj pasiimdavo fizinę jėgą, iš merginos - grožį, iš senio - išmintį, o iš vaiko – gyvybingumą. 
          Pirmomis jauno mėnulio naktimis ir dienomis visuose pilies veidrodžiuose jis gėrėdavosi savo mergaitiškai švelniu veidu, kuris, deja, nuolat blukdavo, o delčios pabaigoje dingdavo. 
          Pirmomis jauno mėnulio naktimis ir dienomis atstatęs fizines jėgas ir vaikišką judrumą demonas prajodinėdavo žirgus, tikrindavo valdas ir siausdavo po savo didžiosios pilies menes bei  klaidųjį labirintą kieme. Deja, įgytoji fizinė jėga silpdavo, o delčios pabaigoje jis nebeatsistodavo net savo vežiojamajame soste.
          Pirmomis jauno mėnulio naktimis ir dienomis, kol veikė senolio išmintis, demonas skubėdavo tvarkyti svarbiausius savo šalies reikalus. Tuomet sugalvodavo naujus įstatymus ir keisdavo senuosius. Tuomet kaskart liepdavo artimiausiems pavaldiniams spėlioti jo sugalvotas mįsles ir spręsti jo sudarytus kryžiažodžius. Vėliau mėgindavo skaityti išminties knygas. Deja, ir išmintis, ir atmintis silpdavo, kol galiausiai demonas pamiršdavo net savo vardą...
          Tai žinodamas paskutinėmis kiekvieno mėnesio delčios valandomis Beveidis slėpdavosi požemio siurbykloje  ir laukdavo sparnuotųjų riterių (tik jais vieninteliais ir pasitikėjo), kurie tiksliu laiku  atveždavo jam reikiamus žmones iš aplinkinių šalių. Iš siurbyklos jau  bejėgius belaisvius demono tarnai išnešdavo į kiemo labirintą. Žiūrėti į klaidžiojančiuosius buvo vienas iš atsigavusio Beveidžio demono malonumų.