Viengungio durys

Gyveno kartą trys uodai: Zyzla, Kyzla ir Pasternokas.
Papietavo jie  kartą vienose arklidėse taip, kad net pilvus teko ant nugaros neštis ir jau būtų skridę į savo namus tik staiga Pasternokas sako:
-Paimsiu aš, vyrai, tų arklidžių duris.
-Kam?  - nustebo sotus kaip barabanas Zyzla.
-Geros durys. Namo parsinešim – taip stipriai užsidarysim – niekas svetimas neįlys., - paaiškino Pasternokas.
-Kvailys,  - pasakė Kyzla ir nuskrido.
Tos geros arklidės buvo gana toli nuo jų namų: grįžtant reikėjo perskristi vieną miestelį ir tokį menką kaimelį iš trijų kaminų.
Ką darys Pasternokas – vyrai atsisakė jam padėti – tempia arklidžių duris pats vienas.
-Vyrai, neišlaikysiu, - šaukia jis kiek tik balsas leidžia.
-Ir kam tu jas paėmei? – apsimeta nesuprantantis Zyzla.
-Kvailys,  - pritarė jam Kyzla.
Sukando dantis Pasternokas ir visas persikreipęs neša duris toliau.
Bet namai jau netoli – matosi miestelio stogai.
Skrendant jiems virš miestelio išsprogtakis vaikas pamatė duris dangum
Plaukiant, kad surėks nesavu balsu:
-Durys skrenda, durys skrenda..
Paėmė akmenį ir taip sviedė, kad pataikė tiesiai Zyzlai į akį. Zyzla nukrito ant durų be sąmonės.
Dabar Pasternokas nešė ne tik duris, bet ir sužeistą draugą.
Skrendant per trijų kaminų kaimą, medžiotojas danguje pamatė duris ir sako:
-  Geros durys – reikėtų nusimušti.
Jis paėmė šautuvą ir kad šovė – tai į duris nepataikė, o  Kyzlai sparną kiaurai pramušė. Kyzla spėjo už durų užsikabinti – antraip būtų į žemę nusitėškęs.
Iki namų Pasternokas nešė: arklidžių duris, subjaurota akimi Zyzlą ir pašautą Kyzlą.
Kitą rytą Pasternokas arklidžių duris savo namuose įsistatė, o Zyzla ir Kyzla ateina ir beldžiasi:
-Įleisk, - sako Zyzla. – Vyrai atėjo.
O Pasternokas ir sako:
-Geros durys – nei uodas nepraskris.
Taip jis nubaudė savo draugus, kurie draugystę ir bendrą reikalą buvo pamiršę.