Begalinė istorija

Per visą savo gyvenimą turėjau tik vieną sūnų. Dievas siūlė ir daugiau, bet aš neėmiau. „Kam man, Dieve, “ – sakydavau. – „Juk šitas pats geriausias, geresnio jau nebebus. Pažiūrėk – jis kaip stebuklas: ir mielas, ir gražus, ir geras, ir protingas. Be to – mano meilė begalinė. Jeigu turėsiu daugiau, ją teks padalinti ir kas iš to išeis? – Galelių galeliai, siūlgaliai ir daugiau nieko, o mano berniukas liks nuskriaustas, nes nebeturės begalinės meilės. “ Ir vėl įnikdavau megzti, o Dievas pasitraukdavo.
        Kai mano berniukas užaugo, jis tapo teatro direktoriumi. Patalpos pasitaikė geros tik režisierius nelabai. Todėl jį teko atleisti, bet mano berniukui tai jokių problemų nesukėlė – jis pats ėmėsi režisuoti ir teatras suklestėjo. Tuo labiau, kad jis dar ir vaidino. Ooo, kaip aš mėgdavau žiūrėti spektaklius! Atsisėsdavau paslapčia, išsitraukdavau mezginį ir iškilmingai laukdavau, tik virbalai lakstydavo į šonus, o kada užgęsdavo šviesos nesusilaikydavau ir šnypštelėdavau: „Ot šūdas! “Bet mano berniukas visada išgirsdavo, juk jis mane taip be galo mylėjo. Vakare gaudavau barti, kam vėl buvau atsėlinusi į teatrą. „Na mama, “ – sakydavo jis. – „Man taip gėda kada tu atsirioglini su tais savo virbalais ir dar nualpsti, tuo atitraukdama žiūrovų dėmesį nuo scenos! “ „Bet, mielasis, “ – teisindavausi aš. – „Tie ginklai tokie tikroviški, tu taip baisiai krenti.. kraujuotas visas.. mano širdis nesugeba to atlaikyti. “ „ Tai ir nesivalkiok į teatrą, darai man gėdą, mama, daugiau nieko. “
        Bet vieną dieną atsitiko stebuklas, mano mažylis paklausė: „Mama, kodėl tavęs taip seniai nemačiau teatre?.. “ „Oi, mielasis, šviesos taip greitai užgęsta, kad aš jau keletą savaičių niekaip nesugebu užbaigti rankovės.., ar negalima būtų palikti bent šiek tiek švieselės.. na bent šiek tiek? “ „Ai nenusipaistyk, mama. Bet matai.., kažkaip tai man pradėjo trūkti tikroviškumo... Ar tu negalėtum spektaklį stebėti būdama scenoje? “ „Bet, sūneli, aš gi nemoku vaidinti.. “ „Tau niekas ir neliepia vaidinti, mama, “- nuramino mane mielasis ir dar pridūrė keistą frazę, kurios aš nesupratau, bet manau, kad ji buvo skirta visai ne man, jis gi dažnai kalbasi su savimi: „Turintįs klounų snukius klounais negrimuojami. “ O tada jau tikrai man: „Mamyte, tu galėsi scenoje daryti lygiai tą patį, ką darai namuose: megzti, nusišnekėti, tvarkytis, įkyrėti ir t. t. ir pan., o kai sloguosiu ar būsiu persišaldęs, galėsi rautis plaukus ir maldauti Dievą, kad manęs neatsiimtų, šokinėti su arbatėlėmis ir raudoti širdį veriančiu balsu... matai, mama, tau visai nereikės vaidinti. “
        Buvau apakusi, apšalusi ir paralyžuota iš laimės – pagaliau galėjau rūpintis savo mažyliu ne tik namuose, bet ir teatre, begalinė laimė visą parą. Tiesa.., šiek tiek sunkumų sukeldavo tie spektakliai, kuriuose jis turėdavo numirti... Iš arti žaizdos ir kraujas atrodydavo dar baisiau, todėl savaime suprantama, mano apalpimas būdavo dar tragiškesnis. Blogiausia, kad dėl savo sklerozės beveik visada pamiršdavau validolį ir kartais sūneliui net tekdavo kviesti reanimacinę brigadą. „Ach, mama, kaip brangiai tu man kainuoji... Argi nesakiau, kad validolio niekada neišsitrauktum iš kišenės?! “ „Ach mielasis, “ – teisindavausi aš. – „Bet juk čia kitas chalatas, aną aš išsiploviau ir pamiršau tabletes ant staliuko... “ „Mama, vieną kartą tu mane suėsi, visiškai suėsi... “ Bijojau jam pasakyti, kad validolis vėl baigėsi, nes vienos tabletės man nebeužtenka. Taupiausi iš pensijos, kad paslapčia galėčiau nusipirkti papildomą dozę.
        Tai va, kaip viskas stebuklingai ėjosi ir aš buvau be galo laiminga, bet... Vieną dieną mano mažylis pardavė teatrą ir nusipirko cirką. Jis visada  toks buvo – ieškantis ir nenurimstantis, veržlus ir energingas!
        „Mama, mes neturim beždžionėlės. Ką tu apie tai manai? “ „Juokų darbas, “ – atsakiau jam. – „Aprengsi mane beždžionėlės rūbais ir aš galėsiu toliau sau rūpintis tavimi. “ „Tu nesupranti, mama, čia tau ne kokia Ana Karenina ar Marija Gvadalupė, tu turėsi būti tikra beždžionėle: karstytis kupolo aukštybėse, kyboti ant uodegos galo galva žemyn, blusi... “ „Bet mažyli! “ – suklykiau aš nesulaukusi pabaigos. – „Aš juk paniškai bijau aukščio! Aš sergu akrofobija, argi pamiršai??? “ „Mama, aš tau jau seniausiai sakiau, kad  išsirinktum kokią nors vieną ligą – tik vieną, ar supratai? Pati pagalvok, koks sūnus gali išlaikyti tiek ligų mm? “ “Gerai, tada aš renkuosi akrofobiją! Tik akrofobiją! Visą kitą aš ištversiu, bet aukščio tikrai ne!!! “ „Va matai? Užtat aš ir sakau, kad tu turėsi tapti tikra beždžionėle, ar supranti? – Tikra. Tada nebebijosi aukščio. “„ Be.. be.. bet kaip taip gali būti, aš nesuprantu?.. “ „Labai paprastai –tikros beždžionėlės nebijo aukščio. Todėl tu turėsi tapti tikra beždžionėle ir nebebūti mama. “ „Be.. be.. bet.. galbūt.. gal.. jeigu tu sakai.. gal aš ir galėsiu.. kaip tu ten sakai.. tapti tikra beždžionėle, bet mielasis, - nebebūti mama??! “ „Argi tu nemyli savo sūnaus, mama? “ Jis paklausė taip griežtai.. taip teisingai.., kaip pats šventas Petras prie dangaus vartų: „Moteriške, nejaugi jūs nemylėjot savo sūnaus??! “ Taip, “ – atsakiau aš. – „ Taip taip taip“ – ir stryktelėjau ant spintos...
        O mano mielieji, dabar aš duoduosi po kupolą. Begalinė erdvė ir begalinis aukštis, apačioje knibžda žmogelių. Kai nusileidžiu, jie taikosi patampyti man už uodegos, kartais pakiša bananų, nors tai ir draudžiama, vadina Čita ir juokiasi juokiasi. Man patinka kaip jie juokiasi – tūkstančiai besijuokiančių veidų ir kupolas, tūkstančiai besijuokiančių mažylių. Vienas iš jų kartais susiraukia ir pamojuoja man validolio dėžute. „Kvailuti, “ -šaukiu tada aš jam. – „Beždžionėlės validolio nevalgo! Tu turi beždžionėlę! Tu laimingiausiais berniukas pasaulyje! “ – ir nuskuodžiu ten, kur tik noriu: „Beee gaaaalooo laaaaaimingaaas! “