Miniatiūra: Akmuo

Akmuo gulėjo ant žemės užvertęs galvą ir žvelgė į dangų. Į pūkinius vasaros debesis suplaktus iš saldžios grietinėlės ir plunksnines juostas iš cukraus vatos virš jų. Jis mąstė, kaip gera, kad jis akmuo ir gali štai šitaip gulėt ir stebėt, kaip bėga laikas pro šalį ir keičiasi metų laikai. Ir stebėjosi žmonėmis, kurie nuolat kaži kur skubėjo nerasdami sau vietos ir niekad nenurimdami.
Iš tolumos atskubėjo mergaitė ir prisėdus ant akmens pagalvojo, kaip gerai, kad ji ne akmuo. Kad gali bėgti, kur nori. Ji užvertė galvą į cukrinius ir plaktos grietinėlės debesis ir išsipešus smilgą įsikišo sultingą galiuką į burną.
O debesys plaukė ir džiaugės, kad yra debesys ir vėjas juos neša. O vėjas džiaugės, kad gali nešti debesis. O paukščiai skraidė aplink ir džiaugės, kad turi sparnus ir gali skristi, kur nori.