Kai pakeiti pozicija

Žinot, niekada nemaniau, kad busiu stebėtoja, kuri sėdi ant kelmelio ir dairosi. Veikli tapau tik sapnuose, kai pasąmonė susikūrė savo pasaulį, kuriame aš karaliauju ir turiu ką nori.
Dažnai norisi pykt ant žmonių dėl jų bukumo, savanaudiškumo, bet vėliau, geriau pagalvojus, supranti, kad  jų neteisinguose veiksmuose slypi psichologinės problemos kaip: nepilnavertiškumas, vaikystės nuoskaudos, kuri nors depresijos forma. Aš ant jų pradedu ne pykt, o gailėtis, o jų noras paneigti problemas man sukelia juoką. Aš žiauri. Žinau. Toks gyvenimas.
Jie vengia tavęs jei permatai jų problemas ir pyksta ant pasaulio, nes net metam bėgant jiems neparodo išeities. Taip ir vargšeliai auga su pykčiu… nekiekvienas nori ieškot išeities, nekiekvienas drąsus su problema stot į kovą, nekiekvienas pažįsta save.
Aš mėgaujuosi ramybe, klausydama kitų bėdas ir nereikšmingas dejones, kurių rezultatas kibirai akių vandens.
Žmonės nyksta. Jų akys nebespindi vaikišku džiaugsmu, o mintys niūrios ir neįdomios, o troškimai tokie, tokie laikini ir banalūs. Degraduoja žemyn, nedarydami jokios progresijos stiebtis aukštyn. Tik nyksta, nyksta… Ar nepergriet su senot?  Dvidešimties metų jaunuolis, o jo vidus kaip šešiasdešimtmečio, kuris nemato prasmes gyventi, nemato nieko gero ir išvis jam niekas neįdomu. Apgailėtina.
Pažiūrėjus į juos aš nenoriu užaugt. Noriu likt vaikas, kuris džiaugiasi saldainiu ar kai jį prajuokina nepažįstama teta. 
O tas meilės ieškojimas…Tik ieško kandidato atitinkančio kažkokius pasąmonės reikalavimus ir jau sako: “TAI MEILĖ. AŠ  JĄ/JĮ MYLIU”. Lengvai įtiki savo melu. Ta baimė…. baimė, kad niekad neras to ko reik, todėl  geriau bent kažkas. Vargšai .
Nelaiko mane deive ir pati savęs tokia nelaikau. Aš tokia pat kaip jie- žmogiška. Tik kaip nori atsipūst ir susigaudyt KO TAU reik, tai pasitrauki į stebėjimą. Pažindamas aplinka pažinsi save. Padėdamas aplinkai padėsi ir sau .