Apie Styfaną *

-Žinai, ta kalė rožiniais akiniais man pardavė savo sielą. Tik ji man visiškai nereikalinga. Sušikta kalė. Ir sušikta siela, - sakydavo mano (ne) draugas, kurį visi kažkodėl vadino Styfanu (kirtis ant a), net nežinodami jo tikrojo vardo.

Priėjau seną kiemą, apie kurį pasakodamas visada jį pasisavindavau. Tamsu. Kaip negro subinėj, - pasakytų mano, amžiną atilsį, tėtukas. Na taip, taip, žinau. Biškelį rasistas jis buvo, bet juk visi mes minusų turim. Ir tėtukas ne išimtis.
(Ne) draugas Styfanas irgi minusų turi, patikėkit. Tiesiog taip jau gamta (ar kas ten?) lėmė, kad Styfanas visas mergiotes traukdavo. „Šūdmusės prie šūdo limpa“ - sakydavom mes, taip pavydėdami jo populiarumo tarp moterų, nors ir nepilnai subrendusių.
Taigi, nuo temos nenukrypstant, ateinu į savo kiemą, žiūriu ant vienintelio žibinto apšviesto suoliuko (to pačio, kurį kažkas paženklino žodžiu ХУЙ  ir ant kurio aš netreniruota ranka pirmą kartą gyvenime, penkiolikos būdamas, išraižiau „КИНО“) sėdi Styfanas ir Rožiniai Akiniai. Sėdi, kaip balandėliai burkuoja, net juokas paėmė.
“Ech, ta šūdmusė“, pagalvojau. “Net nežino, kad Styfanas ją paliks vos geresnę pamatęs“. Nusispjoviau per petį, ir nusprendžiau pažiūrėt, kaip gi tas [i]krasavčegas merginas aplink pirštą vynioja. Stoviu, žiūriu, lyg ir ypatingo nieko nedaro. Siemkas gliaudo ir tiek. O-o-o, va va, prasideda. Deda tai mergiotei pirštus prie lūpų. Paskui - sau į delną, prie savo lūpų ir vėl prie jos.. Praėjo kiek laiko, kol supratau, jog jis jai išgliaudytas siemkas burnon deda. „Na ir šlykštynė“, pamaniau. Dar utėlių paieškotų, kaip kad beždžionės daro. Nusispjoviau dar kartą, apsisukau ir nuėjau.
„Žigulinio“ nusipirkęs sėdėjau prie upės.
“... kalė rožiniais akiniais man pardavė savo sielą. Tik ji man visiškai nereikalinga. Sušikta kalė... „
Jei būčiau mokėjęs keliauti laiku, galbūt būčiau supratęs, kodėl jis ją taip lesino. Keistas tas Styfanas buvo.
Pasikorė, kai ana nuo vėžio mirė. O sakė „kalė, kalė“. Sielą pardavė. Nekoks pirkėjas tas Styfanas buvo.