Gyvosios

Našlių sanatorija, Ramiojo vandenyno pakrantėje. Moterys-gyvanašlės, o jų vyrai kariauja Vietnamo kare, dėl įvairių sveikatos nusiskundimų, kuriuos sukėlė neurozė, jos atsidūrė čia.

Gyventojai:
Sanatorijos direktorė Rut.
Našlės: Kim, Julia, Gabriel, Ana, Mari, Katrėn, Silvia.
Sargas ir virėjas Patrikas.

Tris kartus skambina Patrikas varpeliu- našlės kviečiamos maldai ir vakarienei.

RUT: Dieve, palaimink šias nelaimingas moteris, tegul jų vyrai grįžta sveiki ir padeda joms pasveikti, tai pat laimink šiuos valgius, kad jie visada tenkintų jų išbadėjusias sielas. Amen.

Moterys viena kitai spaudžia ranką, linki skanaus. Pavakarieniavusios vedasi savo drauges už parankės į kambarius.

Katrėn ir Anos kambary:

KATRĖN: Pavogei šaukštą, kuriuo Patrikas beria į pudingą cukrų?
ANA: Ar aš kada nors nuvyliau? Štai (iš megztinio traukia šaukštą)
KATRĖN: Puiku. Tarėmės 01. 15, taip?
ANA: Taip. Nepagalvojai, kad mes kaip tos raganos keliame puotą, linkime blogo?
KATRĖN: Kad tik tikroji ragana Gabriel knarktų, nors sakė, ja jau pasirūpinta. Ramunėlių kaukė nakčiai ją veikia kaip migdomieji.
ANA: Kažkas ateina. Maskuotė pirma.

KATRĖN puola ant kelių:
Dieve, už ką mane, vargšę našlaitę, gailestingąją seserį taip nubaudei?  Kodėl negalėjau su juo gyventi taip, kaip Tu reikalauji, kol mirtis mus išskirs?

Tarpduryje PATRIKAS:
-Atleiskite, turiu patikrinti, ar visur išjungta elektra. Ramaus miego, gerbiamosios ponios.
KATRĖN IR ANA: Ir Tau ir Tau balandėli.

Koridorius. Į trečią aukštą su šilko chalatėliais lipa Kim ir Julija.

KIM: O jei mus sugautų, ką sakytume?
JULIJA: Manau reiktų visoms vaidinti lunatikes, tada dar apkaltinti Patriko troškinį. Mano vaikai visuomet taip elgdavosi užklupti žiūrintys filmą, S‘ . Ir ką aš jiems galėjau pasakyti, kuo labiau bandžiau prigriebti rupūžiokus, tuo labiau vartė akeles. O sena kvaiša Rut, ką ji mums padarys? irdėjau tarėsi su Patriku išsipirkti žemės sklypelį ir įrengti mums kapinaites.
KIM: Paburiam šiandien už ją, a?
JULIJA: Deja, Mari nustato norų ir pageidavimų eilę, o gal taip ir geriau, nes kitaip taptume viena kitos auka.

Tyliai pabeldžia į Mari kambarį, įeina, klaupiasi ant grindų. Uždususi įlekia Silvia, jauniausioji iš visų, apsigaubusi juodu nertiniu, sulaukia pašaipių replikų:

MARI: Aišku, Tu įsivaizduoji, kad mano kambarys lygu su Tavo vonia?
SILVIA: Kol aš teplioju Gabriel, nugirdau Patriką, pamigdau Rut- Tavo salonas veikia.
MARI: Gerai. Gana. Pradedam:
  Vorai pilvais šliaužia
    Laikas rodykles praryja.
    Nutupia šešios varnos.
    Krištolas skyla,
    O šydai sudyla

VISOS CHORU: Pamotė šydą suverpė vargšei,
      O ta pelkę išgėrė.

KIM kikena.
ANA: Kas čia Tau dabar? Priepuolis? Vaistukų? Vyno? Vanilės? Mieloji karščiuoji?
(glosto jai galvą)
KIM: Aš tiesiog pagalvojau, kad apie tai niekada negalvojau būdama mergyte.
MARI: Apie ką negalvojai?
KIM: Mano šeima turėjo kukurūzų plantaciją, vienintelis siaubas buvo,, Kukurūzų vaikai“- tai toks filmas, ir man atrodydavo, kad kelios mano,, aš“ gyvena kukurūzuose, iš lapų supina stogus ir ten miega, bet minta ne tais augalais, o žmonėmis, kurie retsykiais pas mus užsuka ir aš jų daugiau niekada nepamatau. Aš tik šiaip čia prisiminiau, nes galvojau, kad esu užburta.
MARI: Žinai, aš ir turėjau baimę ir tikėjau esant vieną būtybę, kuri gyveno po fortepijono dangčiu. Maža aš dažnai koncertuodavau, vienąkart vaikų mišiose, man grojant pritarimą psalmių giedotojui, dangtis užsidarė ir visi mano pirštai lūžo. Aš turėjau tapti muzikante, bet kadangi visi man klavišai atrodė kaip pabaisos dantys tapau violončelininke.
SILVIA: Cha cha, bet Jūsų ir prisiminimai mielosios... Kokia jų išliekamoji vertė? Man tai kvaila, kai prisimenu, kad savaitę verkiau paskersto veršiuko. Ar ne kvaila buvau? Paprasčiausio gyvulio. Ir įsivaizduokite, karvei, man įsivaizduojamai vargšei mamai, nešiau ir atiduodavau savo meduolius.
MARI: Aš neturiu, ką Tau pridurti, Tu –bejausmė cinikė. Čia nėra argumentų, čia tik žmoniškumas ir vaikystė.
SILVIA: Cinikė? Skamba labai jau kiniškai.
KATRĖN: Gal galėtai pasakyti, koks Tavo tikslas visus žeminti, šiaip nusišnekinėti ir amžiais vaidinti blogiausiąją filmų veikėją?
SILVIA: Hmm. Jūs ir vėl mane puolate. Ar nematot, vėl laikote mane žemesne už Jus pačias.
(verkia)

JULIA: Nebesuprantu, ar priedainis apie išgertą pelę turi baigtis ašaromis? Mes čia atėjom burti, atėjom kerėti mūsų vyrų, kad jie įskaudinę mus: kurią palikę su didelėm skolom, kurią su penkiais vaikais, išdavęs ar apvogę, negrįžtų iš karo.
MARI: Aš jai pritariu, geriau pašnekėtume apie juos, tada mes atrodome gražiausiai, šypsomės, jiems juk negerai.
ANA: Nevykęs komentaras, bet tebūnie. Aš Jums daug kartų pasakojau apie Džimą, cirko trupės vedėją, labiau mylėjusį panteras ir kitus gyvius negu mane. Aš jam buvau tik keliaujančio karavano virėja.
MARI: Pasimelskime už Džimą, kad jis taip pat gerai sutartų si panteromis Vietname. O mano vyras buvo labai keistas muzikantas, labai labai: liepė valyti jam ausis su termometru, pasakojo, tik tokiu būdu geriausia pašalinami nešvarumai ir jis girdi la natą. Kartą termometras skilo, jo ausis liko sveika, o aš stipriai apsinuodijau, to pasekmės dar ir dabar yra...
SILVIA: Ar mes jam palinkėsime siauraakės gražuolės maitinančios jį gyvsidabriu?
KIM: Mergaite, bet Tu ir vėl kažkaip, baisu kaip Tu šneki.
SILVIA: Kas kas? Matai, aš nieko nedarau, Tau jau senatvė ir čia ne įžeidimas, o faktas.
KIM: O žiūrėkit-Julia užmigo, kaip mes ją dabar pernešime į kambarį?
MARI: Nežinau, bet žinau, kad nebevalgysim šiandien jokių voragyvių kojų. Aš dabar susirūpinau, kad mes linkime savo vyrams nelaimių, bet jokių laimių nelinkime sau. Absurdas.

Visos našlės išsižiojo.

MARI: Čia laikrodis skirtas tik tam, kad žinotume kada ateiti į susirinkimą-pabūrimą ir užkeikinėti nelaimingus vyrus. Ir pasakykit kuo kaltas Patrikas, kad yra vyras? Mano senelis man vietoj pasakų sekdavo... Apie genetiką taip, kaip vyriška giminė nulemia lytį taip moteriška perduoda ligą. Čia supraskite, nėra logikos. Aš noriu tik Jums paaiškinti, kad vyrai nėra blogesni už mus.
SILVIA: Ragana!
JULIA: Nerėk čia.
SILVIA:  O ir Tu pabudai?
MARI: Pakelkite rankas tos, kurios jaučia laimę. Kur nors kitur nei mūsų mergaitiškuose, vaikiškuose susibūrimuose?
RANKOS NEKILO.

JULIA: Tai gal tiesiog rytoj čia neinam? Gal tegul:
Vorai kojomis ropoja,
Laikas rodyklėmis šneka.
Šešios varnos užmiega.
Krištolas tyli.
O šydai suyra.

VISOS CHORU: Motina šydą suverpė vargšei.
      O ta nutekėjo.

MARI (šypsosi): Tai sakote, aš rytoj nebeturėsiu svečių? Žmogui sunku keisti savo dienotvarkę. Nemanau, kad naktiniai pasisėdėjimai vargindavo, tai lyg mielas sapnas man buvo. Labanakt mergaitės. Susitiksime per pusryčius.

Gyvanašlės tyliai skirstosi.

Patrikas vienąkart skambina varpeliu.

RUT: Dieve, palaimink šių moterų dar vieną dieną ir dovanok joms ramybę.
Visos sveikinasi, pusryčiauja, skirstosi į savo mėgstamas vietas. Mari sėda groti violončele, Silva skaito mados žurnalus, Ana su Katrėn siuvinėja kryželiu, Julia sodina tulpes, Kim lakuoja Gabriel magus.

Du kartus skamba varpelis- pietūs.
Tris kartus – vakarienė.

Patrikas linki visoms labos nakties, gęsta šviesos. Naktį našlės vartosi savo lovose, nes nepratę prie tylos, be artėjančio,, pasimatymo“.

Rut miegamasis

PATRIKAS: Girdi, nerimsta senos raganos.
RUT: Kas čia nutiko, jau niekur nebetipena, batų nemėto, gal ne prieš gera.
PATRIKAS: O aš visgi nesuprantu, kodėl žmonės mano, kad kiti jais pasirūpins. Gal jos galvoja, kad man, sargui, tikrai rūpi ar jos gerai išsimiega? Jos suaugusios moterys ir nėra silpnos...
RUT: Išsiilgę darželio ir čia jį rado, su auklėtojais, su baime būti kitų pagautomis.
PATRIKAS: Vargšės, nesupranta, kad turi pačios stengtis rūpintis savimi.
RUT: Kodėl čia mes apie jas? Geriau apie mudu.
PATRIKAS: Iš to fondo pinigų šiai įstaigai, nusipirksime sodelį su lenkiškais nykštukais, pastatysime suoliuką, o šalia tvenkinėlis, su auksinėmis žuvelėmis.
RUT: Et, bet žvejoti Tau tikrai neleisiu.
PATRIKAS: O Tu basomis vakare eisi skaityti romano į verandą, aš virsiu Tau kakavą.
RUT: Ir visgi aš kartais sapnuoju, kaip išmokau našles svajoti.
PATRIKAS: O ryte nežinai nuo ko pradėti?
RUT: Taip, nežinau. Žinau, tik kad savo darbines pareigas atlieku puikiai, bet bet.
PATRIKAS: Gal viskam savas laikas?
RUT: Girdžiu kaip mano vokai merkiasi.
PATRIKAS: Labanakt. Myliu.
RUT: Myliu ir aš.

Rytą prie vartelių stovi paštininkas: telegrama Gabriel-vyras nuskendo pelkėje.

Našlės eina ją apkabina, reiškia užuojautas, visos apsirengusios juodai kaip ir kasdien.
GABRIEL: Dabar kai mano vyras miręs, nebeturiu tikslo čia būti- aš nebe gyvanašlė. Sesė seniai siūlė slaugytojos darbą ligoninėje. Iškeliauju.
RUT: Mes visi Tave palaikome.

30metė susideda daiktus, kiekviena sanatorijos gyventoja dovanoja atsisveikinimui po savo siuvinėtą nosinaitę.

Tris kartus skamba varpelis.

RUT: Dieve, palaimink šias moteris, tegul jos būna laimingos.