Vakarė žvaigždė

Jau nenoriu aš nieko pasauly
Tik vieno – mylėti ir būt mylima,
Kai vakarė žvaigždė mano lūpas bučiavo
Ir širdžiai tokia artima
Buvo jos meilė aistringa
Ir vakarės šviesos šiluma –
Tada man pasakė žvaigždė,
Kad meilei aš gimus esu,
Gyvenimo šūkis –
Beprotiška meilė lyg skausmo –
Ir paklausiau žvaigždės išgąstingu balsu:
- Juk meilė – tai skausmas,
Nejaugi kentėti aš gimus esu?

- Per skausmą ir gėrį, ir grožį
Tik daug iškentėjęs suprasti gali,
Kas be kentėjimo meilę augina –
Širdys tų tuščios,
Jie būna šalti ir kvaili, -
Žvaigždė vakarinė man tyliai kalbėjo,
Žvaigždė vakarinė – draugužė meili.