Apie bimbinėjimą

Tingėti yra gerai. Taškas. Tik nereikia painioti tingėjimo su abejingumu. Antras taškas. Nes žmogus buvo pašauktas tingėti. Trečias taškas!

Pamenate pasakaitę apie nuogą bičą, kuris lakstė kartu su nuoga mergina po sodus? Jie nieko neveikė. Niekada. Kai tai juos užkniso jie suvalgė rūgtelėjusį vaisių ir ėmė krėsti kvailystes. Taip jie pažino alkoholį ir iškart po to – seksą. Kūrėjas jų nesuprato, mat buvo abstinentas ir šiaip konservatyvus tipas. Nors jo nuotraukų neišliko, teigiama, kad nešiojo šešių dienų barzdelę ir mėgo kankinti savo pasekėjus baisiais išbandymais. Kai saldi porelė paliko sodus ir persikėlė į ankštą vieno kambario butą su dviem vaikais, tingėjimas tapo hobiu, ne pagrindiniu laiko leidimo būdu. Ir nuo tada visi aria iki pažaliavimo, kad vėliau galėtų nors truputį pabimbinėti. Tai faktas. Ir niekas man neįrodys kitaip. Norite pavyzdžių? Prašom!

Mesopotomijoje prieš kelis tūkstantmečius išrastas ratas, kad būtų paprasčiau ir lengviau gyventi. Laikrodis, be kurio dabar neišgyventume nė vienas, viduramžiais buvo naudojamas pamaldose. Tam, kad vienuoliai nepraleistų pamaldų ir nesuktų galvos jau meldėsi ar ne. Telefonas, užpatentuotas A. Belo 1876 m., išlaisvino mus nuo būtinybės su kažkuo susitikti ar rašyti lėtai keliaujantį laišką. Kai visus užkniso važinėti arklių tempiamais vežimais be mikštos pakabos, atėjo eilė automobiliams. Tada lėktuvams. Tada – televizoriams. Po jų – distancinio valdymo pulteliams, kad netektų kelti subinės nuo sofos perjungiant kanalą. Tada – mikrobangėms, skalbyklėms ir taip toliau. Žodžiu visas progresas vyko tik tam, kad galėtume kaip įmanoma greičiau išsivaduoti nuo nuobodžios būties ir vėl bimbinėti. Nes tai smagu. Neįpareigoja ir nesukelia įtampos.

Apskritai tingėjimas – teigiamas procesas, ypač jei juo nepiknaudžiauji. Kad neišprotėtume nuo nuolatinės veiklos. Svarbu, kad bimbinėjimo nejučia nepakeistų apatija, kai viskas tampa nuspėjama ir niekas aplinkui nebeteikia džiaugsmo. Kitaip tariant reikalinga pusiausvyra. O kad bimbinėti būtų smagiau, žmonės dar išrado prezervatyvus, bikinius ir koka kolą.

Bet tingėti ir bimbinėti tiesiog šiaip, be tikslo, yra pražūtinga. Tik tada, kai dabotvarkėje, šalia planų tapti milijonieriumi (juk tai madinga) ir užkariauti pasaulį, riebiu šriftu įrašai sau poilsio valandėlę, gali iš tiesų mėgautis nieko neveikimu ir krapštyti nosį. Tai tampa savotiška meditacija, atotrūkiu nuo visko, kas vyksta aplink. Su liūdesiu prisiminiau, kaip keli geriausi vaikystės draugai dabar be tikslo šlaistėsi gatvėmis, bandydami ką nors nugvelbti iš praeivių. Išsižadėję svajonių jie nebežinojo kurlink judėti. Ilgainiui netgi paprasčiausi daiktai – mašinos, kompiuteriai ar brangesni rūbai – jiems tapo kažkas, ko jie nebesugebėjo gauti. Apatija sugraužė jų atkaklumą, parazituojantis tingumas – atbukino smegenis. Jų savigarba liko smėlio dėžėse tarp dūlančių smėlio pilių.

Nors matyti, kaip žmogus nyksta, nėra taip baisu. Daug baisiau stebėti, kaip abejingumas, tarsi maras, plinta žaibo greičiu. Užkrečia kiekvieną, kuris nors trumpam sustoja. Paradoksalu, bet gyvename kaip Alisa veidrodžių karalystėje. Norėdami likti vietoje, turime bėgti kiek išgalėdami. Jei norime pasiekti tikslą priekyje – turime bėgti dvigubai greičiau. O jei sustoji – lieki praeityje, nespėjęs nė mirktelėti. Akseleracija. Nieko nepadarysi.

Ir tik vienetai sugeba stebėti viską iš pašalies: tarsi zoologijos sodo lankytojai jie stebi mus, bėgančius uždarame rate. O mes lekiame tik tam, kad taip daro visi. Kas tie išrinktieji, ištrūkę iš rato? Neįsivaizdavau to, bet buvau tikras, kad jie – ne hipiai ir tikrai ne paklusnūs statistiniai vienetai, savo tobulėjimą iškeitę į madas, rutiną ir realybės šou.

Tokios mintys sukosi galvoje, kai iššitiesęs drybsojau balkone ir baigiau ištuštinti antrą mineralinio vandens butelį. Mintyse švilpavau “Bobby McFerrin – Don’t worry, be happy” melodiją ir vangiai spoksojau į ryškiai mėlyname danguje plaukiančius debesis. Jie buvo visiška priešingybė to, kas vyko čia, ant žemės. Judėjo alsuodami ramybe ir į viską žiūrintys su šypsena. Bandžiau įsivaizduoti, kad esu vienas jų. Mintyse pakilau ir genamas vėjo slydau dangaus skliautu stebėdamas viską, kas vyksta žemai. Virtinės skardinių dėžučių, nusidriekę link sankryžų buvo įdarytos daržovėmis, manančiomis, kad neturintys tų skardinių – praeityje paskendę tipai. Progreso stabdžiai. Mačiau kaip jie vėliau springo nuo įsiūčio, nes šalia tipenantys žmonės juos lenkė. Kilo nesuvaldomas noras ant jų palyti. Taip ir padariau. Tegu žino, kad lietus kartais būna auksinis ir sukelia koroziją. Ne metalo, smegenų.

Mintis staiga išblaškė tuščia alaus skardinė, išmesta pro langą ir garsiai atsirenkusi į mano balkono turėklus. Neiškentęs persisvėriau ir šūktelėjau:

– Šikit savo kambaryje, o ne ant kaimynų galvos! – deja, niekas neatsakė. Greičiausiai tuo metu baigėsi reklama ir uvo tęsiamas koks graudus serialas. Apie tikrąją meilę.

Už tai jie atsiims, vieną dieną surinksiu šiukšles ir paskambinęs į duris išpilsiu visą kibirą pro duris. Jau kurį laiką balkone rasdavau įkritusių nuorūkų, alaus kamštelių ir kitokio šlamšto. Sumauti kaimynai, nesugeba nueiti net iki šiukšlinės. Taip pagalvojau, norėdamas vėl įsitaisyti ant balkono grindų.

Trumpai pasimuistęs ir paburbėjęs vėl išsitiesiau. Mečiau smilkstančią nuorūką į peleninę. Nepataikiau. Nuriedėjo ant balkono krašto ir, nespėjus pagriebti, nukrito ant vejos. Šūdas. Suklusau ar niekas iš gyvenančių žemiau nepaleis replikų man. Bet buvo tylu. Greičiausiai serialas buvo labai įdomus.