ateina

Melsvos  boružės,
palūkuriavusios prie
nelaimingų rudenio vartų,
pranyksta
po švelnaus feno nelemtu sūkuriu.
Kalenantys užburto miško garsus,
lyg paauksuotos arfos virpindami stygas,
leidžias padangių geniai.
O rasotos pievų žirklės panegirišką
vaivorykštės burtą
istorijai dėlioja.
(Amžina taika ateina?)

Surrealistinis rytas nudobia milžiną.
Štiš,  juodasai katine!