Baisumas

Toks baisumas
Žemėje žmogui
Ir danguje
Kai lapai nuo medžių krenta
Toks širdies bejėgiškumas
Kai meile tau iš rankų krenta
Lapai…
Prašau nenukriskit
Dar pabūkit
Nenumirkit.
Kaip aš vienas liksiu
Pilkame rudens miške
Neužpildžiau jos aš
Nei tavimi, nei viltimi
Tik likau vienas, kaip visada su savimi.
Laikas gal jau laikas
Kartu su netikra meile numirt
Man juk niekados nebus lemta iš tikro pamilt,
Tačiau mane žemėje kažkas dar laiko
Danguje matyt nereikia paiko vaiko
Kuris nebenori toj skylėj kentėt
Bet vis dėl to aš pabandysiu
Kaip lapas rudeniop nuvysiu,
O pavasarį lyg feniksas iš pelenų
Prisikelsiu ir džiuginsiu visus su begalėm dainų.
Taip aš daviau širdžiai laisvę
Ir ji kaip mat plakt nustojo.
Tai gerai…
Tik ,deja, man nebeteko su lapais
Džiūgaut dainuoti,
Mane palaidojo kaip nusidėjusį jaunuolį,
Kuris nuskynė savo neprinokusį jaunystės obuolį
Kvaili, kvaili tie žmonės
Juk jie nieko nežino apie vienatvę, skausmą, nuobodulį
Tik paisto kažką apie neprinokusį
Nuskintą obuolį…
Nejau jie nesupranta, kad aš juos stebiu
manęs yra daug, aš tai galiu…