sapnas

Sutemus sėdėjau balkone ir stebėjau naktinį miestą. Nebylias šviesas didžiulių verslo centrų, miegamųjų rajonų, stulpų, apšviečiančių gatves. Chaotiškas miesto pulsas, primenantis sraunią kalnų upę, šniokščiančią ir kliūnančią už daugybės aštrių atbrailų, pavirto ramia tėkme. Nebeliko skuboto bėgimo. Tai momentas, kai galėdavau apmąstyti ir sudėlioti susikaupusias mintis ir išgyventas emocijas.  Akistata savo baimėms, kurios mane versdavo elgtis neapgalvotai ar paviršutiniškai. Niekada nesigailėjau dėl savo poelgių ar žodžių, bet būdamas vienas galėdavau nusiimti kaukę. Kaukę moralės normų, verčiančių elgtis pagarbiai su žmonėmis, kurie nė nežino šio žodžio reikšmės. Visada savimi pasitikinčio ir žinančio ko siekia žmogaus kaukę, apsimestinio draugiškumo kaukę. Ir daug kitų. Nesu sociapatas. Tiesiog man keista, kodėl mes ieškome gyvybės kitose planetose, nors nežinome kuo vardu mūsų kaimynas ar apie ką vaikystėje svajojo geriausias draugas. Trokštame sutikti artimą žmogų, bet gatvėje nusukame akis prieš praeivį ir susigūžtame pajutę nepažįstamojo žvilgsnį. Norime turėti kuo daugiau pažįstamų, bet ne draugų.  Tarsi uždarome save į kalėjimą, kurio nekenčiame, bet bijome išsivaduoti, nes jame jaučiamės saugūs. Kartais jaučiuosi būtent taip.

Užsimerkiau. Begalvodamas apie laukiančius darbus nugrizdau į gaivią nakties tamsą. Buvau beužmiegąs, bet išgirdau tylius šnabždesius. Jie stiprėjo ir privertė suklusti. Atsimerkus ryški dienos šviesa skausmingai užliejo akis. Negalėdamas to iškęsti prisidengiau veidą rankomis. Balsai stiprėjo, iš šnabždesio virto įkyria kakofonija. Pradėjau dairytis aplink: stovėjau viduryje didelės aikštės, verdančios nuo begalės plepančių ir niurzgančių žmonių. Netoliese stūksojo aukšti stikliniai dangoraižiai. Jutau, kad mane stebi. Kažkas, pasislėpęs už nepermatomų veidrodinių stiklų, mane kiaurai vėrė ir vertė gūžtis. Baikščiai apsidairiau aplink, bandydamas suvokti kur esu ir kaip galėčiau iš čia ištrūkti. Žmonių buvo tiek daug, kad prasiveršti pro juos buvo beviltiška. Į mane atsitrenkė. Atsisukęs nustėrau: žmogysta, stovėjusi visai šalia vėpsojo į mane lediniu veidu. Žvilgsnis buvo stiklinis, be menkiausių gyvybės ženklų. Žiūrėjo tarsi į niekur. Kalbėjo monotoniškai. Pats su savimi. Atšokau lyg įkąstas ir atsitrenkiau vėl. Ir vėl. Visi aplink buvo identiškai apsirengę, vienodais veidai, tomis pačiomis užgęsusiomis akimis, praryjančiomis šviesą tarsi juodosios skylės. Klonų armija, judanti be tikslo ir niurzganti neaiškias frazes. Panika ėmė gniaužti gerklę, darėsi sunku kvėpuoti. Karštiligiškai dairiausi, ieškodamas nors vieno gyvo sutvėrimo. Tik vieno. Man to pakaktų. Apėmė nepakeliamas vienatvės jausmas. Toks gilus, kad sudribau ant šalto grindinio. Jutau jo šiurkštų paviršių. Šaltį, besiskverbiantį per visą kūną ir kažką, gęstantį manyje. Minia abejingai liūliavo, tranformavosi ir judėjo, visiškai nepastebėdami manęs. Mačiau šimtus, tūkstančius kojų. Grindinio spalvos batų. Akys palengva drumstėsi. Suvokiau, kad virstu vienu  jų ir visai netrukus, kai viduje kažkas užges, man jau bus nebesvarbu. Užsimerkiau, norėdamas susikaupti ir pabandyti atsistoti. Negalėjau pralaimėti, tik ne dabar, ne čia. Tik ne šitaip. Stengiausi kvėpuoti tolygiai. Vienas, du, trys... Aš atsistosiu, jau visai netrukus. Keturi, penki.. Nelauktai mano nosį pasiekė salstelėjęs, vos juntamas kvapas. Toks silpnas, kad pamaniau, jog tai vaizduotės, kankinamos agonijos, padarinys. Bet netrukus išgirdau tylų niūniavimą. Pertraukiamas įkyrių šnabždesių jis vis pasiekdavo mano ausis. Pamiršau šaltą grindinį, padažnėjęs pulsas užliejo kūną šiluma ir sukaupęs visas jėgas atsistojau. Nebežiūrėjau į sustingusiu veidus, įdėmiai klausiau, kol vėjas atneš melodingą balsą. Išgirdęs pradėjau bėgti link jo, alkūnėmis stumdyti visus, trukdančius judėti. Be menkiausio gailesčio skyniausi kelią viena kryptimi. Balsas vis stiprėjo. Dar kelios akimirkos ir aš būsiu ten! Netikėtai už kažin ko užkliuvau, ir kritau veidu į grindinį. Nutvelkė stiprus skausmas, pradėjo temti akyse. Prieš netekdamas sąmonės išvydau žmogų, gulintį ant žemės su vos įžiūrima šypsena veide ir niuniuojantį TĄ melodiją. Jo akys tebeskleidė šilumą. Pasuko galvą į mane ir nusišypsojo. Atsijungiau.

Krūpelėjęs pašokau nuo kėdės. Buvau sušalęs, nes užsnūdau neapsiklojęs pledu. Nuo nepatogios pozos maudė nugarą, nutirpusi koja kabėjo nepaklusdama smegenų impulsams. Tirdėdamas nuo vakaro vėsos prisidegiau cigaretę. Košmarai užknisa. Godžiai traukiau dūmus į plaučius, lyg tai būtų paskutinė cigaretė gyvenime. Apgraibomis susiradau laikrodį. Pirma dvidešimt keturios. Velnias. Gatve nuriaumojo automobilis. “Sumautas trantas, jo vieta lauže, o ne gatvėje. ” pagalvojau. Miestas vėl nugrimzdo į tylą, girdėjau tik sprangsintį tabaką.