užmaršties alyvos. sūnui

tu per ilgai stovėjai išdidi
o laiko per mažai kad dar išmoktum klupti
jie sakė ko grįžai nė karto nematyta žemės dukra
iki melsvumo nuskalauta
kaip inkaras įšalusi į dugną
bet per gyva kad žemėj atsidurtum

jie matė jau tavy ne moterį
tiktai netobulą laivagalio figūrą

tu įleidai šaknis tam kieme
vos kietą paviršių išvydai
po nagais pumpurai pragydo
žieve pasidengė lietų nuplauta oda
vis tiek tu niekad neturėjai kam jos rodyt

pavasariais jis lįsdavo drabužių spinton
nors neatsiminė kodėl ir nuo kada taip klojas
ant skrybėlių dėžės sudėjęs kojas
jis traukė dukslų kvapą sau į šnerves
moters kuri jo nesuspėjo užauginti
moters išplaukusios į tolimąsias jūras
sugrįžusios jam po langais alyvų krūmu

moters beviltiškai alergiškos alyvoms

padėkite surasti mano mamą
jie juokiasi į pypkes
jie niekad neatsimena kaip viskas buvo