Invalidė

Nebylios, invalidės akys, bėgiojančios nulytomis pavesinės plytelėmis. Šykštus pavasarinis lietus vos sudrėkino plaukus. Garbanotus, pasišiaušusius, neklusnius, kaip ir mintys, raizgalynėmis augančios invalidės galvoje.
Visi ją taip vadino.
Basutės, dar posovietiniu aitriu kvapu kvepiančią popietę rastos močiutės nereikalingų daiktų dėžėje. O jai jos patiko. Raudonos it vyšnios, na tai kas, jog apdriskusios, nusilupinėjusiomis sagtimis. Raudona žirninė suknelė vientisai gulė merginai ant sumoteriškėjusių klubų.
„Vieną dieną susišukuok, baidykle“.

Įsispitrijo į drumzliną balą. Gražu... ten viduje. Balos pakraštėliai nutepti nuplautų nuo pumpurų žiedadulkių kutais, pašoniais - susenusių kinrožių krūmas, taip ir nesugebėjęs šį pavasarį prabilti, o vandnyje - nuo rudens uzsistovėjęs dumblas ir kaulėta žmogysta, spoksanti iš viršaus. Miniatiūriniai lašai kuteno balos paviršių, neleido susikaupti ir nurimti. „Nu leisk pažiūrėti, ką... „.

„Bet tu nenormali. Ką ten turi suspaudusi toje rankoje? „
Čia jos karalystė. It savų, niekam nepriklausančių minčių smėlio dėžė. Gali žaisti, kastuvėlis šalimais, ardyti, priekabą atritemps vilkikas, viską pašalinsi, nusiraminsi, pradėsi iš naujo... Kastuvėlį rado. Nepirko.
Nusišypsojo. Staiga, lyg nevalingo judesio pastumta, dunkstelėjo ant žemės, kerėpliškai nusiavė basutes ir panardino įšilusius nuo drungnos saulės pirštus vandenin. Nuskardėjo į pavėsinės glėbį juokas. „Kaip gerai... Mano pirštai gražūs vandenyje. Didžiuliai, išpampę... „
„Loreta, matai, ką ta išdarinėja? „

„O kas, jei supilsiu smėlio kauburį sau ant kojų? Laiko turiu, o ir gražu bus“. Kastuvėlis rankose, akys, belakstančios įvairiausiais pakampiais, įnirtingi žingsniai už tvoros, - smėlio pasikasti, - pylimas, pylimas, kojų merkimas atgal... Neišeina palįsti. Pamato žmogystą, žvelgiančią iš viršaus. Balos paviršius suvilnija. „Kur dingau, kur aš dingau... „
„Matei, kaip ta invalidė iš gretimo buto vakar baloje voliojosi? „

„Neišeina. Pamatyti, kaip ankščiau. Ir kur ta graži, iš viršaus dingo? Ji verkia...? „ Į akliną namo sieną atsimuša rėkimas. Kastuvėlio nebėra, jis nusviestas tolyn, už įsivaizduojamo pasaulio ribų. Sienų nebėra. Nebėra drėgnos saulės ir ramybės, saugojančios nuo užburto, pavojingo pasaulio aplinkui. „Viskas traukiasi, aš traukiuosi... „.
Baisu išnykti.
„Kodėl jos motina neprižiūri, aš nesuprantu? Dvidešimtmetė merga, o su kastuvėliu žaidžia, juk invalidė“.

Salsvas vyšninių blynelių kvapas raitėsi įvairiausiomis pozomis virtuvės palubėje. Moteris, beniūniuodama mėgiamą melodiją panosėje, žvilgčiojo pro langą.

„Svarbiausia, nepasirodytų demonai“. O demonų būna - nenuneigsi. Jie sūkuriuoja pulkais ties skersgatvio atbraila, įsisupa kitų mintyse, pasauliuose ir juos niokoja. „Ko jie šaukia „invalidė“? „
„Žiūrėk, Tomai, ir vėl ta merga čia“.

Girti žvilgsniai, vėjo gūsis ir šlaunimi nuslydęs nevalyvas žirninės suknelės skvernelis. Mintys sklaidosi, vėl susigūžia, lyg pasišildydamos šonus trinasi, kaip ir debesys - bėga ratu, šoka saulės darže, pabėga, atsiprašo, grįžta, juokiasi...
„Eik tu, Marti, ką čia jau suki, tu pažėk į ją. Paskambinsiu Gretai, ir pavarysim trise, o šitą... Neverta teptis“.

Vakarėja. Rodos, jog neseniai lijo. Prapliupo ir dabar. Rasa laimingiausia, kuomet mato motiną, besišypsančią pro langą, lietus šoka kadrilį jos garbanotuose plaukuose, o iš kažkur atklysta „gyvenime mano, dukrele, ateinu pas tave, šiandien valgysime blynus... „

Rasa šypsosi, „gyvenimo“ ir „dukrelės“ sąskambiai kutena pilvą, paširdžiuose ima šilti, o lietus nuplauna skaudžiai besisukantį aidą galvoje „invalidė“...
Gera būti bent kažkam ne invalidu.