Paberžė

Paberžė

Mėlyną vandenį, mėlyną
nendrės vėjo prislėgtos bučiuoja. 
Pirmo bučinio skonis degina lupas-
bijai nubaidyti pilnatvės pojūtį,
paskendusi neaprėpiamos žalumos jūroje
besidriekiančioje iki dangaus.
Virpa jis, virpa medžių viršūnėmis,
kankorėžio sėkliukėmis sėjasi.
Poezijos atšvaistų  oru kvėpuodamas,
švaistais žodžiais prisodrintais nerimo.
Baltas taikos balandis išnyra iš niekur,
prikaustęs žvilgsnius
nejudėdamas žiūri į rytdieną.

Vakarop prislopinta euforija
išvažiuoja pravažiuojančiais ratais.

Lieki vienas
vienatvei iškėlęs vėliavą

baltą.