„Atsibodo. Kiek galima? Užteks. Argi tai gyvenimas?“ – ir dar daug panašaus pobūdžio minčių sukosi galvoje. „Reikia kažką keisti....“ – nusprendžiau. „Surinksiu į vieną krūvą visą savo užgyventą turtą“. Nemažai jo susikaupė. Supyliau skausmo ašaras į vonią, nevilties atodūsius supūčiau į balioną. Ilgai vaikiausi pagiežos širšes po kambarį, pagaliau šiaip ne taip suginiau į šaldytuvą. Kad atvėstų. Niekaip nesugalvojau į ką sudėti neapykantą – niekur netilpo, taip ir liko kambaryje nesupakuota. Visą vakarą laksčiau paskui kvailystes po kiemą, nepavyko visų sugaudyti. Išalkusios pačios parbėgo, uždariau jas vonioje – lai paspringsta ašaromis. Liūdesio rūko kilimą susukau ir pastačiau į kampą koridoriuj. Paprašiau nerimo vėjo pasaugoti, kad vėl neišsisklaidytų. Cinizmas ir ironija kaip visad mušėsi virtuvėje, apraminau juos išviręs kavos. Pažadinau tingulį, miegantį po alyvų krūmu, ir, šiaip ne taip atvilkęs iki namų, pakabinau koridoriuje ant kabliuko. Apraminau įsisiautėjusį pavydą, įspyriau į užpakalį pykčiui ir pasodinau šalia melo - žaisti kortomis. Sudėjau į lėkštutę paskutinius meilės medaus lašelius, kad galybė smulkių ydų ir blogybių musių pačios priliptų.
Galų gale sukroviau viską krūvon, prispaudžiau nuovargio tona, kad vėl neišsilakstytų, atitempiau gero žmogaus šypsenos padovanotą tikėjimo veidrodį. „Juk veidrodyje viskas atvirkščiai“ – mąsčiau. „Paimsiu atspindį veidrodyje, tapsiu doras, laimingas, gyvenimu besidžiaugiantis...“ – skubėjau.
Rankos atsimušė į šaltą veidrodžio stiklą. Dar vieno gilaus nevilties atodūsio susprogdintas balionas numetė į šalį nuovargio toną, ištrūkęs į laisvę pyktis smogė kumščiu veidrodin. Viskas ką buvau surinkęs krūvon ištrūko į laisvę. Kvailysčių būrelis pasipildė nauja nare.
Visiškoje tyloje spoksojau į veidrodžio šukes ir į kruviną kumštį.
„Kapt...kapt...kapt...“ - kraujo ir ašarų lašai, kapsintys ant grindų nutraukė tylą.
Nepamenu, kuris iš ištrūkusių laisvėn įpylė degtinės...