Cia ir dabar

Angelė važiavo troleibusu į Santuokų rūmus ir būtent apie tai pagalvojo. Kai Podytei pablogėjo taip, kad kiekvieną dieną buvo galima tikėtis paskutinės akimirkos, ji buvo beveik įsitikinusi, jog gyvenimas būtinai iškrės kiaulystę.
Iki vestuvių buvo likusios dvi savaitės, ir tas dvi savaites Podytė gulėjo lovoje merdėdama. Vis dar plakė širdis ir palaikė gyvybę, nors protas jau buvo visai kitur.
Ir štai atėjo ta diena, bet kol kas Angelė negavo jokios žinios iš namų, todėl važiuodama troleibusu prie pat Santuokų rūmų apie 13 val. dar apie tai pagalvojo: “Nejaugi viskas bus gerai ir nieko blogo neatsitiks? Netgi būtų galima pasakyti – neatsitiko”.
Santuokų rūmuose sutuokė jos pažįstamą porą, dėl kurios sutuoktuvių sėkmės abejojo ir Angelė, ir Gintaras, ir tikriausiai dar nemažai žmonių iš gausios, pasveikinti jaunavedžius susirinkusios minios. Po ceremonijos ji skubėjo pasidaryti manikiūrą (dar niekada nebuvo dariusi). Nauji aukštakulniai batai iki kraujo nutrynė kojas. Po manikiūro kūlvirsčiais bėgo rengtis suknelę, šukuotis ir vos atgaudama kvapą suspėjo nukakti į sutartą vietą, iš kurios ją su Gintaru paėmė draugai ir nuvežė į vestuvių balių. Viešbučio restorane juos pasitiko styginių kvarteto atliekama muzika, nuotaika buvo pakankamai pakili – neveltui taip ilgai laukė šitų vestuvių. Atvykus jaunavedžiams prasidėjo sveikinimai, vakarienė ir vynas, kuris supainiojo liežuvį ir, skaitydama atvirutėje užrašytus žodžius, Angelė savo gėdai keletą kartų smarkiai sumikčiojo. Tada vėl gėrė vyną ir šoko, o atėjus 22 valandai ji prisiminė, jog dar nepasveikino tėvų su jų vestuvių metinėmis (kaip tik šią dieną. Tiesą sakant, ji ir pati norėtų susituokti būtent šią dieną). Angelė išėjo iš restorano į didžiulio viešbučio koridorių.
- Labas, mamyt. Ar dar nemiegat? – paklausė.
- Nemiegam, Angeliuk. Turiu tau kai ką pasakyt, vaikeli, - išgirdo mamos balsą. Ir jau buvo visiškai aišku, ką ji turi pasakyt. – Šiandien Podytė mirė.
- Aš taip ir žinojau. Aš žinojau, žinojau… – užsikirto Angelė, - mamyt, aš žinojau, kad taip bus, aš buvau tuo tikra.
Išgirdo, kaip mama vos sulaiko ašaras. Ji pati jau nesivaldė.
- Kada? – tepaklausė.
- Pusę dviejų.
Angelė ėmė kūkčioti. Ne tiek dėl to, kad Podytė mirė – vis tiek tai turėjo kada nors atsitikti, tiek dėl to – kada ir kaip tai atsitiko. Ir dėl to savo žinojimo jai buvo baisu.
“Inteligentiška moteris ir mirė inteligentiškai – šeštadienį, kad niekam gyvenimo netrukdytų”, - praeidama eglišakėmis nubarstytu šaligatviu pro Podytės namą antrą šermenų dieną pasakys viena miestelio mokyklos mokytoja.
- Mamyt, norėjau pasveikint jus su vestuvių metinėm, dėl to ir skambinau, - pasikūkčiodama bandė pasakyt Angelė, - bet kodėl man nepasakėt, kodėl nepasakėt iš karto?
- Ačiū, ačiū. Matai, vaikeli, kaip gavosi. Ką padarysi. Kas iš to, jei būtume pasakę?
- Būčiau iškart važiavus namo. Velniop tos vestuvės!
- Nieko, Angeliut, mes viską susitvarkėm, paruošėm pašarvonę, ką tu čia būtum dariusi? Mūsų daug. Matilda yra, Romualda grįžo iš Kauno. Nenorėjom tau šventės sugadinti.
- Bet mamyt, nebūtumėt sugadinę, aš ir taip maniau, kad taip bus. Kaip galėjot man nepasakyt?..
- Na matai, tu nujautei. Viskas gerai, Angeliuk, grižk, kai galėsi.
- Grįšiu rytoj. Iš pat ryto išvažiuosim abu su Gintaru. Laikykis, mamyt.
Tik baigusi kalbėti, Angelė slankiojo ilgais viešbučio koridoriais ir negalėjo suvokti, kad taip atsitiko. Ilgai dar negalėjo grįžt į vestuvių šurmulį. O grįžusi išgėrė degtinės ir šoko. Šoko ir verkė. Verkė ir juokės vienu metu.
Ne iš karto nuėjo į šermenis. Vis dėlto buvo sunku suvokt, kad Podytės jau nėra. Praėjo pro jos namą, nors jau senokai čia ji negyveno ir gėlių darželio jau beveik nebuvo likę. Vis tiek tai visada bus Podytės namas, kad ir kas jame gyventų. Apsirengė juodai, nors mintyse bandė susikurti džiaugsmingą nuotaiką ir jai beveik pavyko. Angelė visąlaik sau kartojo, kad pagaliau Podytė išsilaisvino iš šito baisaus pasaulio ir tai yra nuostabu. Ji laiminga dabar tikriausiai, nes paskutinės dienos, kai gulėjo lovoje ir netarė nė žodžio, niekas nesužinos, ar ką nors suvokė apskritai – buvo pačios baisiausios. Angelės močiutė, Podytės sesuo, vaikščiojo ir kartojo jos mamai: ”Ką čia smertį gydai? Kam tuos vaistus leidi? ”
Angelė vis prisiminė tą dieną ligoninėje, kai Podytę matė paskutinį kartą kalbančią ir net besišypsančią, nors nuo jos sklido seniai nekeisto “pampers’o” kvapas (niekas tuo per daug ir nesirūpino. Paskui tik pasirūpins, kai norės pasiimti vienokių ar kitokių Podytės daiktų). Tada ji šukavo į kukulį nuo ilgo gulėjimo susivėlusius plaukus, trumpai nukirptus, kai reikėjo užsiūti durų prakirstą žaizdą pakaušyje. Angelei būdavo labai baisu, kai Podytė vis kur nors nukrisdavo neišlaikiusi pusiausvyros ir smarkiai susitrenkdavo. Dažniausiai galvą. Tada ligoninėje Podytė labai norėjo vaikščioti ir ėmė prašyti, kad ją pavedžiotų. Kaip vaikščiot besimokantį vaiką. Bet sėdinčią ją reikėjo prilaikyt iš abiejų pusių, kad nenuvirstų į kurį nors šoną. Atvežė tada Podytės mėgstamų ledų. Angelė buvo nuskynusi gladijų, juk niekas kitas taip nemylėjo gėlių, kaip Podytė. Bet iš pradžių paliko jas mašinoj, o paskui taip ir neatnešė ir visą kelią važiuodama į Vilnių dėl to graužėsi.
Podytės atmintis čia dingdavo, čia vėl atsirasdavo. Mama jos laikas nuo laiko paklausdavo: “Kas čia tokia, ar pažįstat? ” – ir rodydavo į kurią nors iš mergaičių. Podytė vis suklysdavo ir pasakydavo ne tą vardą, tik geriau įsižiūrėjus pati suprasdavo, kad čia ne Matilda, o Romualda ar atvirkščiai. Kai mama paklausė rodydama į Angelę, atsakymas buvo toks: “O, šitos niekada nesumaišysiu su niekuo. Ji mano širdy įrašyta”.
Dabar Podytė gulėjo karste. Mažutė smulki sena moterėlė. Ir Angelė vis sau kartojo: “Ačiū Dievui, dabar jai gerai. Dabar pagaliau ji laiminga. Bent jau daug laimingesnė”.

Abi Angelės sesės graudinosi be paliovos. Vis verkė ir verkė vaikščiodamos aplinkui. Jai buvo keista matyti save tokią stiprią ir šaltą. Ir net nesuprato, ar tam reikia pastangų, ar viskas savaime gaunasi. Romualda, kuri tokia “kieta” paprastai, dabar buvo visai suskydusi. O Angelė, visada jautri ir dėl menkniekių susigraudinanti, laikėsi lyg niekur nieko – be jokių ašarų. Ir džiaugėsi.
Būdavo labai sunku žinot, kad Podytei blogai, o ji niekuo negali padėt. O kai grįždavo namo ir nueidavo jos aplankyti dažniausiai kartu su Matilda, skubėdavo kuo greičiau ištrūkti. Būdavo sunku bendrauti su nelaimingu, nors besistengiančiu to neparodyti senu žmogum.

Šermenys kaime – kaimynams balius. Girdėjosi plaunamų indų barškėjimas, žmonės keitė vieni kitus ir, vos keliolika minučių pasėdėję prie karsto, buvo kviečiami užkąsti. Dauguma spyriojosi ir atsisakinėjo, bet jei tik būtų nepakviesti vaišėms, ne tiek dar kalbų į miestelį paleistų. Pora senų Podytės pažįstamų, kažkada gyvenusių jos name ir seniai besimačiusių, šnekučiavosi tarpusavy. Ji pergyveno visas savo drauges. Nebuvo net ką pakviesti į šermenis.
Miestelio giedoriai ausį rėžiančiais balsais giedojo ilgai trunkantį rožančių. Kalbėjo poterius senelių namų moterėlės, su kuriomis ir Podytė, kol turėjo sveikatos, kartu poteriaudavo. Degė žvakės ir žydėjo gėlės. Tik baltos gėlės. Chrizantemos - paprastos ir karališkos, lelijos, orchidėjos. Jos darželyje būdavo nesuskaičiuojama daugybė gėlių. Kokių tik nori spalvų ir rūšių. Kol dar sugebėjo pati tvarkytis, tas darželis buvo pats nuostabiausias visam miestelyje. Angelė ir Matilda, nors abi skirtingu metu, nes didelis metų skirtumas tarp jų, gyvendavo tame daržely - tiek jis joms patiko. Bet vėliau, kai Podytė išėjo į senelių namus, nieko nebeliko. O dabar nebeliko ir jos.

Vakare visiems išsiskirsčius, Angelė atėjo prie karsto. Palietė ledinę jos kaktą. Į rankas buvo įdėtas didelis fosforinis rožančius. Dar iš vaikystės jį atsimena, kaip jis iš pradžių kabojo pas Podytę ant sienos. Jos su sese palįsdavo su tuo rožančium po kaldra ir žiūrėdavo kaip jis šviečia. Paskui tas rožančius buvo įdėtas į seną lagaminą prie smertinės suknelės, skarelės ir batų. Seniai jau Podytė viskam buvo pasiruošusi. Mama vis juokdavosi dėl to ir dažnai sakydavo: “Miršta, miršta, ateina subata – nėr ką laidot”.
Tą lagaminą maža būdama Angelė dažnai apžiūrinėdavo. Vaikams viskas labai jau keistai atrodė – kaip galima sau pasisiūti smertinę suknelę? Lagamine buvo netgi sąrašas žmonių, kuriuos reikia pakviesti į šermenis. Tik jau daugelio iš tų žmonių nebuvo šitam pasauly. Angelė užaugo su ta mintim, kad kada nors taip atsitiks ir buvo įpareigota viską sutvarkyti.

Kai jau visai visi išsiskirstė, liko tik jos su Matilda. Užgesino šviesą ir paskutinį kartą pažiūrėjo, kaip šviečia fosforinis rožančius, kuris jau tik Podytei vienai švies giliai po žemėm. Matilda parašė Podytei raštelį ir pakišo po pagalve. Angelė tą patį padarys rytoj anksti ryte, kai jos abi dar kartą pačios pirmosios ateis su Podyte pabūti ir uždegs žvakes.
Tada ji verkė.

Prieš uždengiant karstą prasidėjo šurmulys. Visi puolė nešti gėles laukan. Žmonės dar stovėjo susigrūdę mažam kambarėlyje nesusiprasdami, kad laikas jau išeit ir palikti pačius artimiausius. Tik kas tie artimiausi? Vaikų ji neturėjo. Ir net nelabai kam buvo svarbu su Podyte atsisveikint. Angelė matė apsiašarojusią mamą, Matildą su Romualda. Visi kiti abejingai stovėjo ir žiūrėjo. Angelė susinervinusi nulaužė per ilgą lelijos kotą ir įdėjo didelę baltą gėlę į karstą Podytei prie kojų. Kad kvepėtų. “Skaisti pati kaip lelija, teateina pas Tave ji, Viešpatie”, - galvojo.
Prasibrovusi arčiau greit pabučiavo šaltą ranką. Neatsiminė, ar buvo kada nors bučiavusi anksčiau.
Jau buvo apgalvojusi, ką giedos laidotuvių mišiose. Reikėjo tik, kad mama perspėtų giedorius, jog tie neliptų ant viškų. Keletą giesmių pagiedos prieš Mišias. Būtinai “Salve Regina, mater misericordiae”. Ir būtinai Ave Maria. Nesvarbu, kad tai visai ne laidotuvių giesmės. Ji nori giedoti Podytei, šįkart tik jai. Ir ne gedulingas laidotuvių giesmes, nes ne liūdėti reikia, o džiaugtis.
- Nueik į Aušros Vartus padėkoti Motinėlei Marijai už mano gyvenimą, Angeliuke, - vieną kartą paprašė. – Aš to pati padaryt negaliu, bet kai buvau jauna – pavedžiau savo gyvenimą ir vargus Aušros Vartų Marijai. Noriu jai padėkot. Ar nueisi?
- Nueisiu, Podyte, nueisiu.
Bet Angelė neatsiminė, ar pasakė Podytei, kad buvo nuėjusi. Iš tikrųjų buvo.
Visas Mišias laikė išsprogdinusi akis ir vis šnibždėjo besigraudinančioms Matildai su Romualda: “Jei žliumbsit, geriau eikit iš čia, nes dar ir aš pradėsiu žliumbt. ”
Viską šiaip ne taip pagiedojo, nors balsas drebėjo kaip niekada. Tik su “Dangun telydi” nebuvo tikra, ar susitvarkys. Daug kartų buvo giedojusi laidotuvių Mišiose. Giedoti paprasčiau, kai nepažįsti, bet kaip giedoti Podytei, kuri buvo tokia artima, artimesnė už abi močiutes. Nors tik močiutės sesuo, bet tokia didelė jos gyvenimo dalis.
Pirmą kartą laidotuvių eisenoj Angelė ėjo ne priekyje karsto, o už jo. Nešė gėles ir žvakes, nuimtas nuo pašarvonės, kurias reikėjo užkasti į duobę. Ryte jos su Matilda, abi Podytės mylimiausios, priskynė oranžinių burbulų, kiekvieną rudenį prinokstančių prie kiemo durų. Nusinešė tuos burbulus į kapus ir įmetė į duobę.

Podytė visada gyveno kitapus gatvės. Jos pačios jaunystėje pastatytas dviaukštis raudonų plytų namas buvo antri Angelės namai. Podytės kieme prisivalgiusi serbentų žiedų, maža būdama Angelė vos nenumirė. Podytės tvarto pastogėj ieškodavo ką tik gimusių kačiukų. Išgirsdavo silpną miaukimą ir ropšdavosi senom medinėm kopėčiom aukštyn. Podytės darže laidodavo tuos kačiukus ir darydavo jiems kapelius, ant kapelių visada pamerkdavo gėlių. Su Podyte statydavo šltnamį ir augindavo jame aukštus agurkus, užsivyniojančius iki pat šiltnamio viršaus. Šiltnamis nebuvo didelis, nes ir Podytė buvo visai mažo ūgio, kaip vaikas. Vogčiomis nuskindavo ką tik užsimezgusį mažą agurkėlį – tokie juk patys skaniausi, o namie mama neleisdavo mažų skinti. Podytės namo antrame aukšte būdavo šūsnys visokiausių popierių, nes Podytė dirbo vyriausia miestelio buhaltere. Ir daugybė įvairiausių panaudotų vaistų buteliukų, nes Podytė buvo sirgusi infarktu būdama keturiasdešimties, ir todėl visi daktarai jai pranašavo neilgą gyvenimą. O išgyveno ji dvigubai tiek ir dar du metus.
Antram aukšte į sodo pusę buvo balkonas. Cementas nutrupėjęs ir turėklai klibantys, bet tame balkone Angelė praleisdavo daugybę laiko. Podytė leisdavo ten žaisti su lėlėmis ir naudotis visais jos gražiais ir mielais daikčiukais. Ji labai mėgo visokius mažmožius, smulkius gražius daiktelius ir turėjo sukaupusi jų daugybę. Užaugusi Angelė parveždavo Podytei tokių daiktelių Kalėdoms ar lauktuvių iš kelionių po užsienį.
Podytė bendraudavo su miestelio inteligentais: gydytojais, mokytojais, kunigais, o Kaune ir Marijampolėje turėjo daug pažįstamų vienuolių. Ji pati buvo kaip vienuolė, tik nedavusi įžadų. Dažnai veždavosi Angelę pas tas vienuoles. Jai patikdavo visur su Podyte važinėti. Jei susižeisdavo ar ką nors skaudėdavo, Podytė visada mokėjo užjausti, paguosti, sutvarstyti žaizdą. “Jaunystėje, - pasakodavo, - norėjau būti medicinos seseria”.
Bet kai Podytė apsigyveno senelių namuose, Angelei kažkodėl pasidarė sunku ją lankyti. Sunku kalbėtis, sunku klausytis, netgi pabučiuoti susitikus ir atsisveikinant sunku. Tik nuo to karto, kai Podytė pasakė, kad nereikia versti vaikų senius bučiuoti, Angelė niekada daugiau nepagalvojo, kad tai gali būti nemalonu ir visada ją pabučiuodavo. Tačiau dabar, kai jau jos nebėra, vis sukirba paširdžiuos gailestis ir graužatis – kodėl per mažai ją lankė, kodėl per mažai kalbėjosi, kai galėjo, kodėl nedžiugino jos savo buvimu.

Dabar tegali nueiti prie kapo, uždegti žvakelę iš Aušros vartų ir pamerkti žibučių iš jos darželio. Netgi gali pastatyti paminklą, tokį, koks jai tikriausiai patiktų – mažutį, paprastą kaip ir ji kad buvo. Bet kas iš to.
Tai jau nebus čia ir dabar. To niekada nebus.
Angelė važiuoja namo autobusu ir vis prisimena, kaip vaikščiodavo su Podyte susikibus už rankų, visur sekiodavo jai iš paskos, praleisdavo ištisas valandas jos kieme ir namuos, merkdavo į vazelę darželio gėles ant trikojo staliuko, skaitydavo visus jos gautus atvirukus kiekvienų švenčių proga, skindavo avietes nuo didžiulių krūmų sodo patvory, veždavo kartu parduoti obuolius į supirkimo punktą, eidavo vakarais į bažnyčią. Atsimena Podytės rankas, laikančias knygą ar rašančias keistai gražia rašysena. Visa tai buvo čia ir dabar. Meilė buvo čia ir dabar. Ir taip bus visada.