Hamletas-6

Perspėjimas - jautrių sielų, silpnų nervų ir neturintiems humoro jausmo žmonėms skaityti nerekomenduojama.

O gal čia visai ir ne skylė? Gal čia kokios nors labai svarbios įstaigos ofisas? Nors tai visai ir nesvarbu…

Mergytė tik kilstelėjo antakius, pamačiusi visiškai nuogą (taip, taip) vaikiną. Žurnalistas šyptelėjo ir paklausė:
- Man rodosi, kad kažkur jus mačiau.

Pupytė nieko neatsakė, tik sustojusi įdėmiai nužvelgė vaikiną. Šis toliau kalbėjo:
-J ūs gal mediciną mokotės? Jums labai pasisekė – prieš jus nuostabiausia vaizdinė priemonė – vadinasi “Alkoholio ir paleistuvystės pasekmės”.

Mergina vis tylėjo. O žurnalistas jau “užsivedė”:
- Mieli mano studentai – štai guli prieš jus manekenas - savanoris, nebijokite – pačiupinėkite – matote – susideda jis iš odos, kaulų ir dar galbūt kažko. Kadaise šis daiktas vadinosi žmogumi iš didžiosios raidės, bet sistemingas apdorojimas alkoholiu ir kitais nuostabiais preparatais pavertė jį tuo, ką dabar ir regite prieš savo akis…

O pupytė tik klausėsi ir vis tylėjo.

- Ir dabar šis eksponatas, perduotas valstybei, amžinai bus naudojamas moksliniais tikslais ir jūsų, mieli studentai, ruošimui.
- Durnius... - vyptelėjo gražuolė. Tai buvo pirmasis jos žodis.
- O! Jūs kalbate! Bet žinote, nieko taip gyvenime netroškau, kaip sutikti kada nors kurčnebylę, na dar ir aklą, jei Dievas duos, gražuolę. Ką gi, ką gi… Bet tai nieko – iš jūsų lūpų kiekvienas žodis perlu krenta!..
- Tikrai durnius.
- Madam, Jūsų žodynas išties labai turtingas. Aš visada svajojau sutikti moterį, kuri būtų vienu metu ir graži, ir protinga. Deja, iki šiol…
- Užteks pliurpti, - pertraukė jį “madam”, - geriau pasipisam.

Po tokios frazės mūsų daugiakalbis žurnalistas nepajėgė nė žodžio pratarti. Gal po penkiolikos sekundžių jis maždaug taip pramurmėjo:
- Mmm… Nu… A - ha… Chm, chm… Je…

Gražuolė šiuos murmėjimus suprato kaip besąlygišką pritarimą jos pasiūlymui, ir per kelias sekundes išsinėrė iš visų savo gan lengvų apdarų. O, je! Viskas buvo kaip reikiant – papai – vo! Subinė – oho! O juodas trikampėlis tarpukojyje – lyg vartai į pragarą – tamsiausią, karščiausią ir saldžiausią… Hamletas, be abejo, nedelsė. Jis iš kart puolė prie nimfos, nė vardo nepaklausęs. Bet ji bemat atsuko savo užpakaliuką ir atsistojo keturpėsčia:
-Davaj rakom!
- Vėžiu, tai vėžiu,- sutiko žurnalistas. Jis be galo nepakentė gimtosios kalbos išdarkymų (neveltui į miesto kalbos komisiją buvo įtrauktas). Ilgai nesvarstęs, įleido Hamletukas savo vėl iki maksimumo padidėjusį draugelį į karštąją gelmę. Rankomis suspaudęs apvalų ir baltą užpakalį, vaikinas kaip reikiant ėmėsi darbo – iki 150 judesių per minutę. Ir ką gi jis girdi?!
- Greičiau, nu davaj!

Na, nieko sau! Dar nė viena kekšė nedrįso taip su juo elgtis! Bet jis jai parodys! Hamletas padidino apsisukimus iki 180 kartų. Jokios reakcijos. Iki 200 kartų! 220!! Nieko! 240!!! Ir vėl nieko!!! Vaikinas jau kratėsi, it krečiamas aukštos įtampos srovės, ir pradėjo jau justi kaistant nuo trinties savo brangųjį dalyką! Ir ką jūs sau manote?! Toji lederga tik švokščia:
-O… Na, dar truputėlį… Ir bus kaifas…

Kaifas?! Jai tik kaifas tebus? Tuo tarpu Hamletas toli gražu jau nebe kaifą juto – jis seniai praėjo ir orgazmo, ir ekstazės stadijas – ir pasiekė maždaug tokią būseną, kokią pasiekia atomas savo skilimo reakcijos metu… Na, čia jau visos galimos ir negalimos ribos peržengtos!

- Kūrva tu! Še tau, še tau, še tau, še tau, še tau... - sulig kiekvienu žodžiu vargšas Hamletas smūgiavo tarsi pneumatiniu kūju. Ir?!
-O… kaifas!.. Tu mane beveik patenkinai…

BEVEIK???!!! Šiuo žodžiu gražuolė lyg šūdų maišu trinktelėjo vaikinui per galvą. Sulig tuo žodžiu sustingo jis it druskos stulpas, ir pajuto jis kraują plūstelint į galvą – bet ištekėjo jis iš staiga subliūškusio linksmakočio… O toji… furija? Ji kaip niekur nieko toliau keturpėsčia laukė, kol vaikinas pratęs savo darbą! Na, to jau per daug!

Čia prasivėrė durys ir vidun įžengė… Nagi, niekaip neatspėsite, kas? Ogi to paties laikraščio, kuriame dirbo Hamletas, redaktorius!

- Sveikas, Hamletai, - kaip niekur nieko pasisveikino jis. Redaktorius buvo vien su chalatu, ir jautėsi jis kaip namuose – ramiausiai priėjo prie baro, įsipylė taurę konjako, dar vieną pripylė ir padavė pritrenktam žurnalistui, - Te, atsigaivink.

Hamletas tik nurijo seilę, drebančia ranka paėmė taurę, kita tebespausdamas moteriškės užpakalį. Jis net nesusivokė tebestovįs vis toje pačioje “vėžio” pozoje. Taurus gėrimas šiek tiek atgaivino vaikiną.

- O jūs čia… ne pirmą sykį? - įsidrąsinęs paklausė savo šefo.
- Žinoma. Tai mano žmonos vasarnamis.

Hamletas net užspringo konjako gurkšniu. Vis kosėdamas paklausė:
- O kur… kur gi… jūsų žmona?

Redaktorius, plačiai šypsodamasis, tarė:
- Šiuo metu ji po jumis, mano mielas drauge.