Rašyk
Eilės (77188)
Fantastika (2259)
Esė (1534)
Proza (10801)
Vaikams (2629)
Slam (65)
English (1189)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Sename tėvų sode. Medžių rikiuotė žymėjo tėvo ir motulės sodo pusių ribą. Tai buvo gyva siena, skirianti rytinę sodo dalį (tą, kuri dešinėje) nuo vakarinės (tos, kuri kairėje). Aš ir brolis gyvenome viduryje, todėl abiem tėvams priklausėme vienodai.
  Kai kuriam iš tėvų pabosdavo kiurksoti trobelėje ir žiūrėti pro langelį, bene kas pasirodys už medžių sienos, jis tiesiog pasikišdavo po skvernu kokį skanėstą, trobelės dureles užremdavo plyta, o raktą simboliškai pakabindavo slėptuvėje ant vinuko. Mudu su broliu turėjome nepaprastą nuojautą – nuspėdavome vieno iš tėvų ketinimą netikėtai apsilankyti anksčiau, negu jis pats spėdavo tai sugalvoti.  Norėdami išvengti tokio apsilankymo, sprukdavome abu iš namų. Atėjusiojo viešnagė kaskart prasidėdavo ir baigdavosi tuo pačiu: tyla už durų, vos girdimu beldimu, padėtomis ir plyta ar akmeniu prispaustomis lauktuvėmis. Atlikęs tokį ritualą kuris nors vienas iš tėvų šlepsėdavo užžėlusiu sodo taku atgal. Priėjęs trobelę nuimdavo plytą nuo durų  ir iš slėptuvės paėmęs raktelį kruopščiai jį paslėpdavo po apatiniais marškiniais, kur nors arčiau širdies. Jų mintyse sukirbėdavo ta pati mintis: „Pabandysiu kitąkart“.
  Brolis visada džiaugdavosi radęs lauktuvių. Tiesa, beveik visada jos būdavo nebetinkamos valgyti – taip ilgai mudu su broliu būdavome išėję.
  Dažniausiai keliaudavome prie upės, kuri tekėjo visai čia pat – toje vietoje, kur baigėsi sodo juosta. Upė vienodai priklausė abiem tėvams, nors atėjusi motulė dažnai palikdavo panašaus pobūdžio raštelių: „JEI MATYSIT TĖVĄ, PASAKYKIT, KAD NESKALBTŲ UPĖJE MUILU. AŠ NEMĖGSTU PUTOTO VANDENS“. Ir čia pat skubiai pridurdavo, kad už viską labiau ją erzina tėvo neatsakingumas – juk putos teršia vandenį.
  Dar viena vieta, kurioje mėgdavome slapstytis, buvo tuščia daržinė, riogsanti kitame upės krante. Ta daržinė niekam nepriklausė. Įėję vidun mudu su broliu kilstelėdavome menamas skrybėles, nusiaudavome batus ir, kaip dera išauklėtiems svečiams, daržinėje pasijausdavome kaip namie. Užkūrę lauželį traukdavome maistą, kaisdavome vandenį, o paskui užsiropštę ant seno šieno krūvos spoksodavome į prietemoje rūkstantį baltą dūmelį ir klausydavomės, kaip vėjas šiugždina popieriuje įstrigusius duonos trupinius, kaip valkioja po žemę kiaušinių lukštus. Staiga jis pakildavo, įsisukdavo ratu ir iš visų jėgų trenkęsis į sieną išlįsdavo pro lentų plyšius. Naktimis vėjas dažniausiai palikdavo daržinę ir trankydavosi kur nors motulės sodo pusėje. Grįžęs jis kvepėdavo kepsniais. To kvapo negalėjo pakęsti tėvas. Atėjęs dažnai palikdavo raštelių: JEIGU PAMATYSIT MOTINĄ, PASAKYKIT, KAD KEPDAMA MĖSĄ UŽSIDARYTŲ LANGUS. AŠ NEMĖGSTU TO KVAPO. Ir visada skubėdavo pabrėžti manąs, kad valgyti tokį sunkų maistą labai nesveika, ypač naktimis.
  Glūdėdami daržinėje mudu su broliu iš atminties traukdavome gražius paveikslėlius: tėvą ir motiną, sėdinčius prie upės, tėvą genintį didžiąją obelį, kuri atsidūrė motulės sodo pusėje, motiną sūpuojančią mudu su broliu. Gaila tik, kad tų paveikslėlių nedaug – iki ryto neužtekdavo.
                                                ***
  Viskas prasidėjo nuo to, kad motulei nebepakako keturių namų sienų: ji užsigeidė daugiau erdvės, o tėvui nesinorėjo paleisti motinos. Abu blaškėsi, tyliai ginčijosi ir per didžiąsias šventes prisiversdami atlikdavo visus šeimyninius ritualus. Visus.
  Kartą tėvas sumanė rytinėje sodo pusėje statyti pavėsinę – su vitražais, raižiniais, dailias suoleliais. Per dienų dienas kiurksodavo prie lentelių krūvos, o kai tamsa užplūsdavo sodą, tėvas ilgai sėdėdavo prie namų laukujų durų, tarytum delsdamas užeiti vidun.
  Kai po trejų metų tėvo statinys buvo baigtas, pavėsine jo tikrai niekas nebūtų pavadinęs. Tai buvo namelis vienam žmogui. Išvydusi jį motina susirinko tėvo įrankius ir patraukė į vakarinę sodo pusę. „Ręsti pavėsinės“ – taip ji tada pasakė.
  Ilgainiui namuose likome gyventi tik mudu su broliu. Naktimis girdėdavome tylų plaktuko dunksėjimą kažkur Vakarų pusėje, o iš Rytų pro sodo lapiją prasiskverbdavo geltonos šviesos spinduliai – tėvas ilgai neidavo miegoti savo namelyje vienam žmogui.
  Kai po metų motulė karučiu pradėjo vežtis knygas, servizus ir svečiams skirtą patalynę, nesunku buvo suprasti, kad ir ji susimeistravo šį tą daugiau nei pavėsinę.
  Taip mūsų sodas skilo. Jame stovėjo trys pastatai: Rytuose – namelis vienam, Vakaruose – namelis vienai, o centre – didelis namas, likęs dviems mažiems vaikams.

                                                  ***
  Kai ilgą laiką tėvai sėdėdavo savo nameliuose, sode buvo galima laisvai gyventi. Mudu su broliu tada į lauką išnešdavome galvočius kaktusus, kurie augo antrame mūsų namo negyvenamame aukšte – anksčiau ten gyveno tėvai. Galvočiai buvo pamėgę plačiąją palangę. Palangei priklausantis langas žvelgė į sodo pusę, tad galvočiai galėjo dieną naktį stebėti mažus sode it scenoje vykstančius ritualus. Kai sode įsivyraudavo ramybė, jie gryname ore galėdavo išvėdinti niekų ir dramų prikimštas galvas. Tai buvo būtina kiekvienai išmintingai galvai. Šito tėvai nežinojo.
  Ramybė išsisklaidydavo, kai pradėdavome nujausti artėjančią viešnagę. Tada mudu su broliu paskubėdavome sprukti šalin. Labiau už viską abu nemėgome netikėtų tėvų įsiveržimų su kalbomis apie gyvenimą ir mirtį. Tėvas visada cituodavo autorius, kurių knygas užkišusi laikė motina. Jį žavėjo jaunojo mišioriaus Petro pasigraudenimai, drastiškojo prancūzo Artūro ir jo mylimojo Polio krauju atmieštos eilės, bet tuo pačiu metu tėvui buvo artimos ir partizanų dainos – traukdavo jas keliaudamas prie upės skalbti nešvarių drapanų gniutulo. Vadindavo tuos poetus vardais – tarytum būtų kartu augę. Viename lopšyje.
  Motina į gyvenimą ir mirtį žiūrėjo proziškiau. Ji tikėjo stebuklingomis princesių istorijomis, nepriklausomos ir neįpareigojančios meilės mitu. Taip pat ją žavėjo sunkio ir nepakeliamos fabulos. Kartais bandydavo pati ką nors konkretaus parašyti apie abstrakčius dalykus, bet savo raštų niekam nerodydavo, tad niekad ir nesužinojom, ką vaizdavo jos raidžių dėlionės.
  Abu vieningai sutarė, kad literatūra – gyvenimo atspindys, kuris negali apsieti be pradžios ir pabaigos. Tik mūsų tėvai nenumatė vieno svarbaus dalyko: pasislėpę vienam žmogui skirtuose nameliuose jie greitai nebepajėgė suprasti, kurioje gyvenimo atkarpoje jie yra – pradžioje ar pabaigoje, tad kai abejonės senolius visiškai užgrauždavo, jie skubėdavo pas mus, centriniame name nebyliai gyvenančius vaikus. Iš tiesų mudu su broliu nejautėme atsakomybės už nieką, kas buvo jau už sodo ribos, nes tai mums nepriklausė. Lygiai taip, kaip nepriklausė vanduo ir upė, daržinė ir vėjas, taip mums nepriklausė pradžia ir pabaiga.
  Vieną vakarą brolis užmigo antrame aukšte ant palangės, atsargiai įsirangęs tarp baltais spygliais smaigstytų kaktusų galvų. Radau jį tik ryte, kai tyliai slinkdama, dulkėtose grindyse palikdavau šliūžes. Priėjusi prie brolio pažvelgiau pro langą ir sodo gilumoje išvydau spingsinčią šviesą. Tai buvo tėvo siunčiamas ženklas.
  Kai įėjome į jo namelį vienam, pamatėme ant lovos sėdintį ir plačiai bedante burna besišypsantį tėvą.
  – Atėjote. Visą naktį judviejų laukiau. Manau, aš jau pasiekiau pabaigą. Norėjau judu perspėti.
  Tėvo monologą nutraukė garsi muzika, sklindanti iš kitos sodo pusės. Tai buvo motinos siunčiamas ženklas.
  Įėję į namelį vienai iš pradžių neradome mamos. Brolis ją aptiko visai atsitiktinai, kai netyčia užkliuvo virtuvėje už stalo, nukrauto riebiais kepimui paruoštais mėsos muštiniais. Jis įspyrė motulei, ropojančiai išjungti viryklės, į šoną. Maža motinos virtuvėlė buvo tiršta nuo dūmų, nes ant viryklės padėtoje keptuvėje spragsėjo įkaitę riebalai. Pajutusi spyrį motulė gailiai inkštelėjo ir tarė:
  – Atėjote. Aš visą rytą jūsų laukiau. Manau, mano pabaiga jau arti. Norėjau judu įspėti.
  Jos melsvos nieko nereginčios akys dar kartą apsivertė ir subaltavo akių obuoliai.
  Nuo pat mažumės buvome ruošiami atlikti paskutinį ritualą, tad čiupome karutį ir vieną po kito į centrinį namą suvežėme leisgyvius senius, tada užvilkome juos laiptais į antrąjį aukštą ir atrakinę nebenaudojamo tėvų kambario duris suguldėme juodu ant dulkėmis, senu popieriumi ir pelėmis kvepiančios lovos. Sudėjome rankas ant krūtinių, uždegėme žvakes. Po tiek metų tėvai vėl buvo šalia vienas kito. Tėvas sunkiai kvėpavo, pravėręs burną ir tuščioje seilėtoje burnoje vartydamas putlų liežuvį. Motulė buvo ramesnė, tik akys niekaip nesiliovė judėjusios ir vokai konvulsiškai trūkčiojo. Mudu su broliu pamojavome savo tėvams ir uždarėme duris. Toliau ritualą tęsti turėjo jie patys.
  Tą patį vakarą mudu su broliu išėjome iš centrinio namo. Duris užrėmėme plyta, o raktą pakabinome slėptuvėje. Kai pirma nusigręžiau nuo durų, brolis dar kelias sekundes stovėjo sustingęs. Aš buvau jau toli, kai jis šnopuodamas mane pasivijo. Kelis metrus ėjome nežiūrėdami vienas į kitą. Kai buvome jau arti upės, brolis išsitraukė iš kišenės tris raktus ir plačiai užsimojęs sviedė į giliausią upės vietą – ten, kur vanduo visad būdavo šaltas, o dugną dengdavo juoduma. Puiki vieta ritualams laidoti.
2007-05-26 02:10
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 15 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-02-25 16:51
totp
'i centrinį namą suvežėme leisgyvius senius' - gan stipru sakycia
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-08-13 10:29
Ambulatorijoj mergaitė su šermuonėliu
Jeigu Remarkas parašė "100 metų vienatvės", tai aš esu Jelcinas, prisikėlęs ir išmokęs lietuviškai :) Tą romaną parašė G. Garsija Markesas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-07-17 13:07
Skobarsaite
Vidurinė dalis "pasiskolinta" iš Remarko "100 metų vienatvės" :)  Bet šiaip visai nieko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-13 20:20
saulAž
Geras, gilus tekstas. Mirties scena kraupoka, bet realistiška(Kai kur savo akyla akim užkliuvau už gramatinių netikslumų). Senokai čia beskaičiau prozą. Pasiimu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-06 12:17
ŽEMAITUKĖ
Atidžiai perskaičiau kūrinį. Vaizdingai išgvildenta šeimos, sielų atšalimo, problema. Kenčia aišku vaikai labiausiai.
Gerai dar, jei tuos raktus išmesdami, palaidojo minusus. Bet gyvenime yra kitaip - nešamės lyg kuparą ant pečių, kartojame tas pačias klaidas.
Kūrinį vertinu aukštu balu, nes tikrai buvo įdomu, vedė, lyg takeliu tik pirmyn, žodis. rašyta talentingo žmogaus. Su dideliu malonumu tai tariu. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-04 23:10
Irna Labokė
įtariu, šie ritualai tarsi užbaigia visą "mudviejų su broliu" ciklelį. Geras tekstas pabaigai. O ir visas ciklas labai gražus. Labai daug jame poezijos. Tai ne taip dažna prozoje. Šiandien net poezijoje poezijos reikia ieškoti.
Manau, kad prie kūrinio pernelyg priekabiaujama ir jis nėra įvertintas tinkamai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-06-01 17:03
fintas
Pastebėjimas: "Įėję vidun mudu su broliu kilstelėdavome menamas skrybėles, nusiaudavome batus ir, kaip dera išauklėtiems svečiams, daržinėje pasijausdavome kaip namie.".. - t o b u l a :)
Vietoj komentaro: Man prieš išvažiuojant senelis dažnai jau iš seno įpročio neužmiršta visad paklausti: -Nieko nepamiršai? Dažniausiai irgi jau iš įpročio atsakau: -Rodos, nieko. Viską pasiėmiau.. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-31 18:52
ir kiti
abiem tėvams priklausėme
Jų mintyse sukirbėdavo ta pati mintis
vienodai priklausė abiem tėvams
stovėjo trys pastatai
mums nepriklausė pradžia ir pabaiga
tęsti turėjo jie patys
mudu su broliu (n+k kartų)
išėjome

tekstas likęs dviems mažiems vaikams
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-29 16:34
__M__
...*molėtiškiui norisi pritarti dėl (ne?)pagarbos tėvams;
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-29 11:13
__M__
Aktualus kūrinys; Tie tėvų ir vaikų santykiai. Įdomus ir molėtiškio pastebėjimas; kažkodėl jam norisi pritarti, nors ir autorę suprantu.

Žinau tik, kad grįšiu čia ne kartą; ir skaityti, ir peržvelgti komentatorių nuomones.
Pievu turi savo stilių; tai man patinka.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-28 23:03
Vai
Vai
gal reiktų sakyti mintys, kadangi norint čia galima rasti ne tik proziškų konkretumų, bet ir kažko panašaus į absoliutus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-28 23:02
Vai
Vai
hm. įdomi tėkmė. toks estetizuotas, gal net poetizuotas labai proziškų dalykų atskleidimas, jei neklystu, panaudojant kažką labai panašaus į pasakos pasakojimo stilių, su, iš pažiūros, netikroviškais įvykiais, kurie palaipsniui atskleidžia tarytum kažką panašaus į moralą. skirtumas tik tas, kad čia viskas kiek giliau, ne taip banaliai, kaip kad būna tose storose pasakų knygose. pamenu tokią vieną. šilti prisiminimai. būta paveikos. o sugrįžtant prie pačio teksto...kaip jau sakiau, teksto mintis man atrodo gana proziška, tik atskleista per netipišką prizmę, o tai gana autentiška:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-28 17:16
Si bilė Sibire
Ir kaip čia dabar yra: nejaugi jei gerbiame tėvus, jie negali kiurksoti? O jie ne tik kiurkso, che.

O dėl teksto gyvybės. Nejau nebemokame skaityti nuoseklaus, ramiai tekančio teksto?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-28 17:12
Si bilė Sibire
Visų pirma noriu pažymėti, kad tekstas yra keistas. O keistas gerąja prasme - sodas kaip šeimos modelis. Tėvų paskutinioji kaip jų galutinės santarvės ženklas. Vaikai ir šeimos ritualai.

Nejučia prisiminiau tą pasakojimą, kaip varnas nešė varniukus ir klausė kiekvieno jų, ar skraidinsite mane taip senatvėje, visi atsakė, kad skraidins, tik vienas pasakė, jog skraidins savo vaikus. Varnas visus varniukus išmetė, tik pastarojo ne. Skubotai čia papasakojau, bet vistiek.

Įdomiai atsiskleidžia tėvų ir vaikų santykiai per šitas modeliacijas. Taip pat tėvų tarpusavio ryšiai. namelis vienam ir namelis vienai.

Galiausiai turiu pasakyti, kad autorė apie kone visiems pažįstamus dalykus kalba įdomiai ir įvelka juos į naują rūbą, stato naujus namelius, stumdo baldus, tsakant.

O molėtiškio norėčiau paklausti: kada šeimos tema buvo neaktuali?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-28 08:43
moletiskis
mires tekstas. kokia pagarba tevams , jeigu prasideda tekstas" tevai kiurksojo". santykis kaip i gyvulius, šunis gal grybus. grybautojo santykis.  o tema visiskai neaktuali - kalbeti kad kalbetum.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-27 23:11
Sniego mėnuo
Manau, tekstui reikia daugiau gyvybės, kurią galėtų suteikti keletas dialogų ar šiaip daugiau veikėjų žodžių. O bendras vaizdas - man patiko:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-27 22:46
zirzule
ritualai - "kurioje gyvenimo atkarpoje jie yra – pradžioje ar pabaigoje"
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-26 10:09
Kirvoboica
ritualams reikia  erdvės,.. jie ją užgrobia ir belieka tik pasislinkti..
nors vis tiek viskad laimi laikas,- pradžios ir pabaigos būstas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą