Netikra mirtis:  nežydi medžio žiedai

Lietus lietė, liejo  veidą, o saulės vaikas juokėsi visam pasauliui,  juokėsi iš jo. Jam buvo linksma: žaliavo žolė. Saulė …Jūra plovė smėlį, kurį pati buvo sunešusi vos prieš porą sekundžių. Kažkas kažka išžagino, mergina priešais verkia, jis ją mato, bet ji negyva, jos kūnas supuvęs iš akių bėga gleivės.
Čia daug tokių kūnų, ir jų savininkas tas pats…
Svaja pakėlė savo liesą kūną ir paėmusi žvakę apšvietė visą savo tolimą kelią...
Ji žiūrėjo į priekį pro  balandžių apšiktą langą ir matė ten jį. Jis, kurio neturėtų būti. Svaja mate jį.
Ji žvelgė pro langą ir matė ten savo medį. Jis žaliavo, skleidė pumpurus žalius, gelsvus, rusvus, melsvus, oranžinius, geltonus. Tai buvo jos medis. Jos medis skleidėsi, žydėjo. Vienintelis medis visatoje.
Jos ranka braukė teptuką, teptukas piešė linijas.
Svaja giliai sukišusi savo pirštus. Ji masturbavosi. Taip ji darė kiekvieną dieną po pietų ir iš ryto, ir vakare. Kas jai beliko. Teptukas jos rankose.
Ji lietė savo krūtis kaip nejučia jos pirštai pradėdavo liesti klitorį. Ji jausdavo geismą. Nenuvaldomą troškimą. Jai buvo gera. Ir nieks dėl to nesmerkdavo. O kam? Ji juk viena, o kas belieka daryt jiems šioje planetoje? Jis juk netikras.
Pirštai palietė dažus, Svaja suprato, kad jie dar neišdžiūvę. Medis buvo gražus, žalias medis, nes pagal kalendorių jau pavasaris. Svaja turi daug spalvų. Jos medis irgi būna vis kitoks.
Ji švelniai glamonėjo savo džiaugsmą, trynė jį, džiaugėsi juo. Gera.
Iliuzija jos galvoje: ji galvoja, kad ji su juo. Medis šiandien gražus, tikrai gražus. Galvojo jis, pamatęs ją.
Tu gražiai pieši, kaip niekad gražiai. Svaja nesuprato vieno, kodėl ji čia viena, bet...
Kodėl aš čia viena, kodėl, kas aš ar aš saulės vaikas, ar aš gyvenu ar tik aš ne...
Daugybė klausimų, kurių jis nemokėjo atsakyt, galbūt nenorėjo…
Tolimame kelyje buvo tapati diena, čia saulė niekad nesileidžia, tik viskas keičiasi, bet ir tuo pačiu niekas...
Masturbuokis, tyliai susnibždėjo jis ir dar kažką… Ji palietė...
Kas tu toks?
Mirtina tyla glamžė jos ausis. Kodėl nesileidžia saulė, juk ji turi leistis!!! Reke ji!!!
Saulė švietė, o ji daužė galvą, iš jos bėgo kraujas. Kraujas kurio nėra. Ji mirė.
Saulė švietė kiekvieną dieną, nes realybėje visa laiką tamsu. Saulės jau seniai nebėra. O jei ir yra, tai mes jos nematome. Pasakė jis, kuris niekad nematė tamsos. Medis  tapo rudas, tas pats, jis atėjo ir sušnabžėjo: “...Aš saulės vaikas, aš nematau tamsos. Dėl to tu čia, kad galėtum prižiūrėti medį ant kurio šviečia saulė. Saulėsmedi.” Nusišypsojęs jis išnyko iš lango. Ji nudžiugo, iš akių ištryško ašaros, pasakė:
“As galiu džiaugtis saule!!!
Ji paliete... Bet ji buvo šalta. Granitas niekad nesušyla. Šis kambarys neturi išėjimo. Štai kodėl nežydi... Štai kodėl čia tik keturios sienos... Štai kodėl ji viena... ...Štai kodėl langas pieštas ant popieriaus... ...Štai kodel jo veidas išsiliejęs...
“Mes abu saulės vaikai” - pasakė ji kai iliuzija baigėsi.
Saulės vaikas apšvietė visą savo tolimą kelią. Bet jame buvo tik jis ir vis tas pats jis: medis. Medis ant kurio švietė saulė ir ja ji nuolat džiaugėsi. Kaip gera džiaugtis saule, kai kiti skendi amžinojo tamsumoje. Aš laimės vaikas galvojo ji, pažvelgusi į jį. Jis žiūrėjo į ją liūdnomis kaip niekad akimis, pro balandžių apšiktą langą...


                            © 2002 sunchildren. Created by © sunground corporate: dat@mail.lt