Apmąstymai apie laisvę (III)

3. 3 Laisvos visuomenės galimybė

Imperialistinė ideologija gali reikštis įvairiu mąstu, pavyzdžiui, prasidėdama nuo pavienio individo sąmonės, o po to užvaldydama vis didesnę grupę. Buvo sakyta, kad šios ideologijos valdomas žmogus sau priskiria visai kitą statusą negu kitam, tai reiškia, kad pats save toks žmogus laiko laisvu, bet kitam laisvės nepripažįsta. Kitą toks žmogus traktuoja tik kaip savo valios priedėlį, kuris neturi jokios savarankiškos egzistencijos. Tačiau kiekvieno žmogaus laisvė tokiai išorinei agresijai natūraliai priešinasi. Taigi mes matome, kad socialinėje situacijoje vieno žmogaus laisvė susiduria su kito žmogaus laisve, ir jeigu ši sandūra yra paremta akla neapykanta kitam, kitokiam, tai ji vienam iš jų gali baigtis pralaimėjimu ir laisvės praradimu.

Taigi tokioje situacijoje nelaisvė ateina iš išorės, iš kito individo, ar jų grupės, ji nėra įgimta ir natūrali. Iš žmogaus vidaus visą laiką kyla laisvės troškimas, kuri yra pagrindas leidžiantis realizuoti save savo gyvenime. Tokia iš vidaus kylanti laisvė nėra tik negatyvi laisvė nuo, pavyzdžiui, nuo pasaulio ar nuo savęs. Čia kalbama apie pozityvią laisvę, laisvę kažkam, kurią įvairios grupės, apakintos įvairių ideologijų gali slopinti arba siekti visiškai sunaikinti, besiremdamos fundamentalistinio unitarizmo idėja, kuri siekia atimti iš žmogaus bet kokį individualumą ir virtualiai sunaikinti jį kaip autonomišką subjektą. Toks unitarinis  fundamentalizmas visada paremtas neapykanta išskirtinumui. Iš šios neapykantos kyla išorinė agresija, kuri yra bet kokios imperialistinės ideologijos pagrindas. Tačiau kadangi tokia ideologija ir visuomenė neigia žmogaus prigimtį, ji neverta būti. Ir tam kiekvienas žmogus privalo priešpastatyti savo laisvę.

Kuo skiriasi laisvė nuo suvaržymų nebuvimo? Jau buvo sakyta, kad laisvė yra žmogaus sąmonės atributas, ji kyla iš žmogaus vidaus ir tokios perspektyvos požiūriu suvaržymai ir jų stumdymas į vieną ar į kitą pusę yra išorinis dalykas. Suvaržymai ateina iš kito ir trukdo realizuoti savo laisvę. Aišku, žmonių bendrijoje suvaržymai taip pat kyla iš individų. Tai yra čia mes turime santykį tarp tų, kurie valdo ir tų, kurie yra valdomi. Šiuolaikiniame pasaulyje valdantys individai yra vadinami „valstybe“. Jie realizuoja tam tikrą savo laisvę ir taip kontroliuoja kitus individus.

Suvaržymų mažinimas valstybėje didina individų laisvės ribas, tačiau taip pat tos laisvės ribos gali būti ir mažinamos. Tokiu atveju susiklosto tokia situacija, kad laisvė įgyja tam tikros išorinės malonės formą, tarsi ji nekiltų iš žmogaus vidaus, ir jam reikėtų išorinės licenzijos, kad  galėtų realizuoti savo laisvę. Šiuolaikinėje valstybėje tai yra vergovinės santvarkos paveldas, kai valdančiųjų sąmonė šviesėja, bet pačios valdymo formos lieka tos pačios. Tokia laisvė tai ne individų protingas susitarimas ir  žmogiškosios esmės vienas kitam pripažinimas, tuo pakeliant laisvę iki aukščiausio principo. Valstybė vis dar suvokiama ne kaip kiekvieno laisvės garantas, neturintis jokių kitų esminių funkcijų žmogaus gyvenime, bet kaip antstatas, kuris turi reguliuoti visą jo gyvenimą, o taip pat ir laisvę, stumdydamas riboženklius į vieną ar kitą pusę. Įsivaizduojama, kad žmogaus gyvenimas turi būti valdomas ir priderinamas prie kažkokių aukštesnių jo gyvenimą transcenduojančių tikslų. Dažnai tai pasiekia tokį laipsnį, kad žmogus praranda savo egzistencinį laisvės centrą ir taip yra virtualiai sunaikinamas.

Taigi akivaizdu, kad didžiausias pavojus žmogaus laisvei kyla iš valstybės,  ypač kai ji yra imperialistinės ideologijos produktas. Kuo stipresnė ir kuo didesnė valstybė, tuo daugiau jėgos ji gali nukreipti prieš laisvą individą. Tokiu atveju pavienio idndivido laisvė trapiausia būtų pasaulinėje imperijoje, kurioje prieš laisvę galima nukreipti maksimalią imperialistinės ideologijos, o šiuolaikiniame pasaulyje ir technikos, galią. Imperija yra monocentrinės valstybės kvintescencija, tai yra daugiausia ką gali pasiekti imperialistinė sąmonė. Tokia valstybė iš principo paremta laisvės, o tuo pačiu ir žmogiškosios esmės neigimu, nes ji siekia valdyti viską.

Ar galima pasaulinę valstybę įsivaizduoti kitaip, ne tik kaip imperiją, bet ir kaip laisvės viešpatiją? Tai vargu ar įmanoma, nes imperialistinė sąmonė trokšta valdyti viską, o laisvė su tokiu troškimu nesuderinama. Pasaulinės imperijos kūrimas nėra kova dėl laisvės, nes laisvė ir imperinis mąstymas yra idėjiškai nesuderinami. Juk jeigu tu pripažįsti kito individo, individų grupės, ar valstybės laisvę, tu negali siekti tuo pačiu ir juos valdyti. Tai yra du nesuderinami dalykai. Imperialistinių  ambicijų slėpimas po laisvės skleidimu yra tik ideologinė gudrybė ir veidmainystė. Be diktatūros nėra pasaulinės valstybės, tad siekis kurti pasaulinę valstybę taip pat potencialiai nukreiptas ir prieš žmonių laisvę.

Ar yra alternatyva? Ar gali žmonės kitaip tvarkyti savo gyvenimą? Ar galima tikėti, kad žmonių santykiai vienas su kitu visada yra paremti tik akla agresija ir negatyvumu? Ar galima įsivaizduoti tokią visuomenę, kuri būtų paremta ne prievarta, bet laisve? Viskas yra pačių žmonių rankose. Čia nereikia nieko išradinėti ar kurti kažkokį iki šiol nematytą dalyką. Reikia pažvelgti į save, susivokti kas esi, kas iš tikro turi vertę gyvenime, o kas yra tik iliuzija, pavyzdžiui, akla valia viešpatauti. Taip pat reikia pažvelgti ir į kitą ir suvokti, kad jus skiria neperžiangiama praraja. Kitas yra svetima teritorija, priklausanti kitai sąmonei ir į šią nuosavybę tu neturi teisės kėsintis. Imperialistinė ideologija visada yra paremta familiarumu, kuris peržiangia visas ribas, kurios skiria vieną individą nuo kito. O laisvoje visuomenėje visuomet saugoma distanciją tarp vieno individo ir kito.

Kadangi laisvoje visuomenėje iš principo negali būti vieno galios centro, tai tokia visuomenė iš esmės būtų policentrinė visuomenė, kurioje kiekvienas individas pats galėtų kurti savo gyvenimą, netarnaudamas jokiai aukštesnei unitarinei ideologijai. Laisvoje visuomenėje laisvė turėtų būti laikoma fundamentalia vertybe iš kurios būtų galima išvesti visas kitas vertybes. Laisvės požiūriu visi žmonės turėtų būti lygiaverčiai. Ir jų laisvė būtų gerbiama tol, kol jis laikosi pagrindinio principo: nepažeisk kito laisvės.

Kiekvieno žmogaus laisvę ginanti valstybė galėtų būti priešprieša totalitarinei valstybei, kurioje laisve džiaugiasi tik vienetai, o visi kiti yra tik „valstybės turtas“, arba kitaip sakant valstybės vergai, kuriems nepripažįstamos teisės į jokį savarankiškumą ar autonomija. Tokia santvarka yra ne kas kita kaip mažumos primesta valia visiems  kitiems. Kodėl laisva visuomenė yra geriau už autoritarinę visuomenę yra  akivaizdu. Juk laisva visuomenė yra pagrįsta asmens teigimu, ji yra pozityviai nusiteikusi žmogaus atžvilgiu, tuo tarpu autoritarinė ar totalitarinė valstybė sunaikina žmogų kaip asmenį yra yra pagrįsta žmogaus neigimu.