Po to

Jau suvytus, jau visai išsekus
Uoga šilo – krislas akyje
Vieškelis ir siauras laiko takas –
Įmerktą, suspaustą laikė ją...

Nukvepėjo sodais ir gėlynais
Ją bučiavo laimė ir sėkmė –
Buvo pirmas, o paskui galinis –
Nuskintųjų žiedlapių sakmė...

Stalo balto šiugždančios pakrantės
Šiluma, šviesa ir bruzdesys
Kas palaimos gėrio nesupranta,
Kai į žiedą nutūpia vabzdys?

Ir žydėti buvo miela gera
Ir kvepėti džiuginti visus
Vakarais į tvartą karves varė,
Žmonės valgė uždraustus vaisius

O paskui atėjo apmirimas
Sutrumpėjo kuždesiai dienos
Ir skambus saulėto laiko grimas
Nebesupo nuotakos jaunos

Ir nuo stalo tiesiai į šiukšlyną
Likučius nevalgomų minčių
Rudeniu mauroja laukas plynas,
Bet numiręs nejaučia kančių...