Pasaka apie valdovą ir burtininką

Tai nutiko dar tais laikais, kai pasaulis buvo bekraštis. Tada pasaulis buvo pilnas nuostabiausių stebuklų. Jame buvo šimtai karalysčių, tiek daug, kad ir tūkstančių gyvenimų nebūtų užtekę joms ištyrinėti. Tas karalystes valdė stiprūs ir teisingi valdovai, tiksliai žinantys, kiek nedaug verta vieno žmogaus gyvybė, kai kalbama apie visos šalies reikalus.
Tačiau sykį vienos karalystės viešpats stačiai pametė galvą, kai susirgo jo vienturtė duktė. Karalius kvietėsi geriausius gydytojus ir burtininkus iš visų pasaulio kraštų, ir jie pylėsi tarytum iš stebuklingos bedugnės skrybėlės, kadangi pasaulis tais laikais tebebuvo bekraštis. Tačiau kad ir kiek jų prisirinko į rūmus, kad ir kokie jie buvo egzotiški ir nuostabūs, nė vienas negalėjo padėti valdovo dukteriai.
O karalius pamažu, bet užtikrintai kraustėsi iš proto. Mat jo duktė, jo akių šviesa, geso vargšo mylinčio tėvo akyse. Naktimis valdovas nesumerkdavo akių ir nerasdavo ramybės žinodamas, kad tuo pat metu savo kambaryje, jo mažoji dukrelė šaukiasi seniai mirusios motinos, maldaudama pasiimti ją pas save. O kartais valdovą ištikdavo priepuoliai, jis jausdavosi tarsi uždarytas akmeniniame karste, su savo mylimos dukters šmėkla, dievaži, nejaugi ji dar gyva, nejaugi gyva.
Tai tęsėsi diena iš dienos ir pagaliau valdovas pajuto, kad netrukus ir jis pats mirs iš sielvarto. O gydytojai ir burtininkai vis plūdo į rūmus, naudojosi valdovo vaišingumu, pramogavo, bet dukters išgydyti nepajėgė.

Vieną dieną į miestą atvyko pirklys. Garsas apie jį pasiekė ir rūmus. Valdovas liepė pakviesti pirklį pas jį.
Pirklys atvyko po trijų dienų. Tai papiktino karalių, nes jis nebuvo pratęs laukti. Bet štai pirklys jau stovėjo akmenimis grįstame pilies kieme. Buvo jis nenuspėjamo amžiaus, neįtikimai liesas, tarsi būtų buvęs iščiulptas kokio neregėto užjūrio vabzdžio, nariuotu kūnu ir plaukeliais apžėlusiomis galūnėmis. O pirklio oda vien pažiūrėti sausa nelyginant medžio drožlės.
Pirklys atvyko į rūmus su penkiais visokio lobio prikrautais vežimais. Galėjai tik įsivaizduoti, kokių neregėtų dalykų ten galima rasti, nes visi vežimai buvo dengti. Pirklys liepė savo padėjėjams, nusamdytiems čia pat, mieste, aprodyti dvariškiams ir rūmų damoms turtus vežimuose, o pats nuėjo susitikti su karaliumi. Ėjo jis keistai nerangiai, tarsi traukulių tąsomas. Ir kiekvienam, kuris jį matė, sukeldamas nesuvokiamą, siaubingą šleikštulį.
Nors ir nekantrus, valdovas sutiko pirklį kaip pridera. Pasiūlė jam išgerti ir pasistiprinti, tačiau pirklys visko atsisakė. Tada valdovas pasiteiravo, ką pirklys atnešė jam dovanų.
- Dovanų? – pirklys gūžtelėjo. – Ne, pone mano, jokių dovanų.
- Kaipgi dabar be dovanų, - nustebo valdovas. – Tai kaip tu atvyksti pas šalies valdovą?
Pirklys nusišypsojo.
- Pone mano, - pasakė jis. – Man sakė, kad turi bėdą. Ir jokios dovanos nebus brangesnės, už pagalbą.
- Išties? – apsimestinai atsainiai paklausė valdovas, tačiau iš tiesų sukluso. Juk būtent tam, o ne dėl paprasto įgeidžio, jis ir liepė pakviesti pirklį į rūmus.
- O taip, mano pone. Ir tavo bėda šiuo metu žada tavo gyvybę mainais už skausmo nuėmimą, - pasakė pirklys ir nusijuokė lyg šauniai papokštavęs.
Valdovas pašoko kaip nutvilkytas.
- Kokius niekus čia kalbi, gyvenimo nemylimas šunksnuki! Nešdinkis tuojau pat!
Pirklys neatrodė išsigandęs ar įžeistas, kaip tik rodėsi patenkintas įvykių eiga. Jis lėtai prisiartino prie valdovo, ta savo neįtikimai šleiva eisena, kuri, tačiau, teikė jam kažkokios paslaptingos galios įspūdį.
- Kam ta skuba, pone mano? – paklausė jis maloniai, ranka, tarsi trapia šaka, palytėdamas valdovo skruostą. – Galbūt geriau prisėsk ir gerai viską apmąstyk, nes aš turiu sandorį tau pasiūlyti, kokio jau seniai negirdėjai.
Valdovas net pabalo iš pykčio. Jis jau žiojosi kviesti sargybą, kad išmestų akiplėšą lauk, tačiau pirklys užbėgo jam už akių.
- Klausyk, pone mano, tu esi išmintingas žmogus. Pasakyk man, negi išties tiki, kad tavo dukteriai yra nors viena galimybė iš šimto? Tik ne tokių atveju, jei jai padėti rengiasi ta veltėdžių šutvė, kurią išlaikai savo rūmuose.
- Ką apie juos žinai? – paklausė valdovas, jau susitvardęs ir pasirengęs išklausyti pirklio pasiūlymą ar bent jo pradžią.
- Nežinau iš kur jie, ar kur jie dar trauks. Nemanau, kad ir jie tą žino. Tokie veltėdžiai ir lėbautojai visada randa šiltą kampelį. Tačiau vieną dalyką galiu pasakyti, pone mano – tavo duktė miršta. O jie geria vyną tavo menėse ir linksminasi su tavo rūmų damomis, ar manai, kad tavo duktė turi nors vieną galimybę iš tūkstančio? Jei taip, pasakyk, ir aš bemat išeisiu.
- Tu kalbi protingai, - tarė valdovas. – Man ir pačiam jau pabodo tos nesibaigiančios linksmybės ant mano dukters kapo duobės krašto. Ir tu teisus. Aš netikiu, kad mano duktė turi kokių nors galimybių pasveikti, kai jie ja rūpinasi. Aš nemanau, kad ji išvis turi kokių nors galimybių. Tad ką tu man gali pasiūlyti? Aš jau praradau viltį.
Pirklys šyptelėjo.
- Manau, mano pone, mes susitarsime. Žmonės, praradę viltį – geriausi mano klientai. Praradusiam viltį jau nebėra ką prarasti.
Valdovas atsiduso.
- Tai sakyk. Koks tas tavo pasiūlymas?
- Pirmiausia jūs man turite parodyti savo dukterį. Tada galėsime aptarti sąlygas.
Valdovas nuvedė pirklį į savo dukters miegamąjį. Mergaitė lovoje kliedėjo tąsoma traukulių. Pirklys priėjo prie jos lovos ir ilgai žiūrėjo į menkutį, papilkėjusį kūnelį, draskomą skausmų. Paskui grįžo pas valdovą, kuris nedrįso pajudėti iš tarpdurio.
- Puikią dukterį turite, pone mano, - šyptelėjo pirklys. – Gaivią kaip ryto rasa, ar kaip ten sakoma.
- Tu čia šaipytis atėjai ar gali kuo padėti, - sušvokštė valdovas, negalėdamas pakelti akių nuo savo rankų, bijodamas, kad dukters atvaizdas nuvarys jį į kapus greičiau nei per akies mirksnį.
- O kaipgi, - nusijuokė pirklys. – Aš galiu tau padėti. Turiu kaip tik tai, ko tau reikia. Bet pirmiausia tu turi kai ką padaryti.
Karalius klausiamai kilstelėjo antakį.
- Dabar pat nueisi prie savo dukters lovos. Ji dega nelyginant krosnis vidurvasarį, tai dalykas nematytas. Neilgai žmogaus kūnas gali ištverti tokiose liepsnose.
- Kuriems galams man ten eiti? – neramiai pasimuistė karalius.
- Tai gydymo dalis, - atsakė pirklys maloniu, užjaučiančiu balsu. Kuriame tačiau karalius išgirdo kažkokią keistą, nežmoniško pasitenkinimo gaidelę.
Visą valandą karalius prastovėjo savo dukters lovos galvugalyje. Stebėjo jauną, merdinčią savo esybės dalį ir kentė kartu su ja. Išėjęs iš dukters miegamojo karalius pasiryžo bet kam, kad tik numalšintų dukters skausmus.
Pirklys laukė jo didžiojoje menėje, kurioje jau vyko jiedviejų pokalbis. Valdovas įėjo prislėgtas, bet ryžtingas ir tai matydamas pirklys šypsojosi.
- Sakyk, žmogau, negaišk. Kokios tavo sąlygos? – iškart paklausė karalius.
- O tu nuovokus žmogus, pone mano, - nušvito pirklys.
- Labai jau aiškiai leidi suprasti, kad pigiai neatsipirksiu, - pasakė karalius. – Sakyk, kiek nori, aš nieko negailėsiu: aukso, žemių, brangių akmenų... moterų.
Kelias akimirkas pirklys tik tyliai šypsojosi ir nesakė nė žodžio. Akimis jis tyrinėjo karaliaus veidą ir stotą, atrodė, kad vertina jo protą ir jėgas.
- Aš vardu Martenas, - pagaliau tarė pirklys, pakildamas nuo minkštasuolio. – Seniai keliauju po pasaulį su savo penketu vežimų, todėl žmonės vadina mane pirkliu. Bet nesu paprastas prekijas. Aš esu burtininkas. Ar tas tau žinoma, pone mano?
- Galėjau numanyti, - linktelėjo karalius.
Pirklys išsišiepė.
- Aš moku begalę užkeikimų. Moku gydyti ligas ir jas užleisti, moku žudyti žmones ir juos prikelti iš mirusiųjų, nors žmonėms įprasta manyti, kad tokie triukai įmanomi tik jų vaizduotėje.
Valdovas truktelėjo pečiais. Martenas tęsė toliau:
- Man tai juokų darbas. Aš esu vienintelis, galintis tau padėti tavo bėdoje, pone mano. Ar tiki tuo?
- Tikiu, - atsiliepė valdovas. – Bet ko gi tu nori mainais už pagalbą?
Martenas apdovanojo jį nuskausta šypsena.
- Gerai, prie reikalo, - sušvokštė jis, ir prišleivojo prie karaliaus.
Šis atsitraukė atatupstas staiga apimtas nesuvaldomo pasišlykštėjimo.
- Stovėk ramiai, pone mano. – Paliepė burtininkas.
Ir valdovas pakluso, jo rankos nusviro ir apleido jėgos. Prieš jį stovėjo Martenas. Ne žmogus, o sudulėjęs kriptoje numirėlis, prakeiktas amžių kalinys, šlykštus išsigimėlis.
Martenas ištiesė savo trapią, sausą ranką ir netikėtai stipriai suspaudė valdovo petį.
- Viskas ko man reikia, kad stovėtum ramiai, pone mano. Aš pats pasiimu savo atlygį.
Raukšlėtos, plonos ir sausos kaip popierius lūpos prigludo prie valdovo burnos ir jis pajuto smėlio skonį. Apimtas panikos pramerkė akis ir pamatė, kad Marteno nėra šalia, kad tai vėjas pakelia lapus nuo žemės ir pūsteli juos tiesiai jam į veidą. Jis krenti kosėdamas, dangstydamasis burną, akis, stengdamasis nekvėpuoti, o lapai, subyrėję į tūkstančius mažulyčių dulkelių lenda, spraudžiasi vidun. Peršti akis, atima kvapą, kol galiausiai visas prisipildo to sauso šiugždėjimo. Dar prieš akimirką buvo kraujas ir kaulai, o dabar tik tuščiaviduris indas, kompaktiškai pripildytas rudens, nelyginant urna velionio dėdės Džeiko pelenų. Ir peršti akis, jis verkia tarsi kūdikis.
O Martenas glaudžiasi, spaudžiasi, vis greičiau ir stipriau, užimdamas kvapą, versdamas valdovo viduje suktis dulkių verpetus, mažulyčius miniatiūrinius uraganus.

Valdovas su dukra sėdėjo prie pietų stalo. Daili auksaplaukė, rausvaskruostė mergaitė plepėjo neužsičiaupdama ir retkarčiais įsimesdavo burnon gabalėlį vyšnių pyrago. Karalius klausėsi apie žirgus ir kamanes, apie skraidančius laivus ir riterių turnyrus, apie saulės spindulius, tirpstančius upelio vandenyje ir apie sapnus, kuriuose jo duktė skraidydavo virš visų karalystės klonių ir laukų. Klausydamasis jis nejučia šysojosi, retkarčiais įsidėdamas burnon gabalą pyrago.
Staiga jo akys pagavo judesį. Kažkas judėjo dukters plaukuose. Valdovas liovėsi kramtęs.
Tai buvo mažytis padaras. Jis priminė žmogeliuką, tačiau turėjo du kietus sparnus ir galvą, kokios valdovas dar niekada nebuvo matęs. Jis pamanė, kad tai galėjo būti svirplio galva. Bet tai nebuvo svirplio galva. Padaras nušoko dukteriai ant peties, atsisuko į valdovą ir sučirpė. O tada stryktelėjo ir dingo mergaitės ausyje.
- O viešpatie, - sumurmėjo valdovas.
O duktė niekaip negalėjo išsirinkti obuolio, nes jie visi buvo tokie gražūs ir sultingi. Sultingi.