Gaidelio monologas

Pasalūniškai tūnodamas medyje nusitaikiau. Mečiau. Ir išmušiau tau akį.  Manai, gailiuosi? Nė velnio. Kas ten kiemais kudakuodavo, kad tinginys,  kad laiku negiedu? Užteks man šmeižto. Manai, tupėsiu ant laktos ramus?  Labai klysti. O šitai nutiko visai atsitiktinai. Vakar, kai išsikedenęs plunksnas  vaikštinėjau po kiemą, atėjo šeimininkės Petriukas ir pabėrė lesalo. Daug.  Keista, bet man visai nekilo įtarimo, kodėl tas besarmatis toks dosnus.  Kai ligi soties prisilesiau, kažkas mano galvoje trakštelėjo, ir visi medžiai,  namas, pastatai pradėjo suktis aplinkui. Nespėjau net susivokti, kas čia  per apokalipsė. Paskui viskas užgeso ir aš nugrimzdau į tamsą. Bet balsus  girdėjau. Petriuko ir to jo draugo, kur pas storąją Jankūnienę atostogauja.  Jie vis tarėsi, kad mane reikia kažkur padėti! Būčiau galėjęs, tai akis  būčiau iškabinęs. Bet ničnieko negalėjau padaryti. Pamažu nuskendau  tamsoje ir tyloje.
Nežinau, kiek laiko praėjo. Balsai nutilo, ir visai netikėtai pradėjo ryškėti kontūrai. Laukai, arimai, trobesiai, šakos... Šakos?! Virš galvos pamačiau kabant riešutų kekę. Tada suvokiau – aš medyje! Negana to, kažkoks kvaiša žvirblis, nutūpęs ant viršutinės šakos ėmė iš manęs tyčiotis – tai ką, brol, žmonės pakabino iškamšą mums gąsdinti? Man net skiauterė užkaito. Staiga sumojau, kad iš lazdyno yra naudos: griebiau porą riešutų ir šveičiau to pašlemėko pusėn. Pro šalį. Žvirbliapalaikis tik kvatot... Tačiau vis dėlto nuskrido. Sakė, draugų pasikvies. Ir tada, visai netrukus, pamačiau straksint tave. Tarsi kokia pamaiva. Negana to dainavai „Du gaidelius“. Juk žinai, kaip nekenčiu tos dainos! Aplink mane dar kabėjo daugybė riešutų kekių. O keršto troškimas – vaikiščiams, žvirbliui, tau – baisiai kuteno snapą. Norėjau tik pagąsdint…