Gyvenimas prasmirdo

Spaudžia kvėpavimą prisiūtos petnešos,
Sunku pagauti bėgantį gyvenimą,
Net mėšlo ant padėklo nieks neatneša,
Tai kas varioką mėstels į kišenę.

Ir pilna lyg musyčių dvasinių plikšių,
Jie uosto, uostinėja, kvepina ir dairos,
O jeigu netoliese kaip vabalas ištikšiu,
Sumindžios ir priplos, nors aš visai ne žvairas.

Tik rankos išsisukusios, į šiaurę ir į kairę,
O kojos stypso klišos, lyg krypčių išderintos,
Aš nevaldau gyvenimo, nebesiekiu net vairo,
Stabdys ausį įlindęs, dainuoja prisigerinęs.

Nuo tilto gal nušoksiu, turėklais padabinęs,
Pečius ir gryną delčią, šviečančią į snukį,
Ne kiaulė aš, ne asilas, ir netgi ne debilas,
Tik klišas, senas, raišas ir uodegą pabrukęs.

Susmirdusiais drabužiais užvelku miestelį,
Ir šoksiu visas blaivas į girtą bobos upę,
Gyvenimo barzdaskuste praskutęs savo kelią,
Prišnerkštą, šlapią nosinę metu it karsto šukę.