Voratinklis

Voratinklis...
Žvelgiu į voratinklio gijas ir matau delnų linijas.
Pagaliau supratau – voras mezga savo voratinklį, turėdamas tikslą. Tikslas paprastas. Kiekvienas žmogus turi jam paskirtą vorą, nežinia kas jį paskyrė, tačiau turi. Ir štai voras mezgą voratinklį. Kiekviena linija – to žmogaus, kuriam jis yra priskirtas, tam tikras gyvenimo momentas.
O dabar įsivaizduokim: vieną rytą žmogus atsikelia, apsirengia ir išeina į darbą. Pakeliui eidamas jis užkliūna už voratinklio ir net jo nepastebėjęs nutraukia... Kas įvyksta kitame pasaulio gale, o gal ir visai šalia? Kažkoks kitas žmogus staiga suklumpa susiėmęs už širdies, o gal ne vietoj bando pereiti gatvę.
Ar jis mirs?
Dabar viskas priklauso nuo to, kaip stipriai buvo sutraukytas voratinklis, ir ar voras, mezgęs voratinklį, nėra tinginys. Ar sugebės jis greitai sutvarkyti voratinklį?
O kas atsitinka vorui, jei žmogus miršta?
Jis nebegali daugiau austi tinklo. Jis lėtai nyksta šešėlyje. Kiekvienas saulės spindulys artina visiško sunykimo akimirką. Ir vieną dieną vorui išnykus, jo vieton arba visai šalia tos vietos atsiranda naujas voratinklis.
Nesibaigianti Gamtos gyvenimo linija? Ar voriškas instinktas austi ir austi?
Staiga pabundu. Baisus sapnas?..
O galvoje kirba sakinys:
– Ar matai voratinklį tunelio gale?