Iškritusi plunksna

      Sėdėjau prie stalo. Ieškojau tos pieštuko vietelės, kurios dar nebuvau apgraužus. Mano pieštukas ritmingai leidosi ir kilo nuo lapelio...o lapeliai nuosekliai, vienas po kito, buvo glamžomi ir krito į šalia stovinčią šiukšlinę. Ši rutina tęsėsi ir tapo panaši į laikrodžio ciksėjimą, ar į mano namuose sau vietą radusios musės sukamus ratus...
      Trys kumščio smūgiai į duris.
      Ji atsigręžia ta linkme ir riaumojantis vyras juodais drabužiais nelieka jos nepastebėtas. Tas durų džeržgėjimas, tie vos išskiriami, pro ne mažiau džeržgiantį vyrišką balsą, žodžiai: "Ragana...antai...už šių durų....ragana...ji mano žmoną nužudė...Ragana...kurkite laužą gerieji žmonės...tuoj žiurkės gaus šviežių svilėsių!.." Ji geriau įsižiūri į tą nukarusį pilvuką, riebius ūsus, ir bukaprotiškas akis ir atpažįsta poną, besilankiusį pas ją kelias dienas prieš. Atėjęs pas ją tąkart jis klūpojo ant žemės ir meldė, maldavo gelbėti jo mylimą žmoną...tą pačią, kuri dieną prieš vaikščiojo su šviežiai atlikta mėlyne...
      Ji nusekė paskui jį, bet jo namuose rado tik murmėjimą pasigailėti ir meldimą atsiųsti mirtį. Žmogaus jau ten seniai nebuvo...ten buvo tik sau kuo materialesnį pavidalą radusi kančia...kuri galės juo mėgautis ne ilgiau kaip porą dienų...
      Žmona, sukaupusi paskutines jėgas, pakilo ant alkūnių ir įsikibo į Jos apsiaustą, su tuo pačiu prašymu lūpose...ir vėl tas riaumojimas..."Nutilk! Tu, egoiste, galvoji tik apie save, o tavo manymu ką aš vienas darysiu?.." Moteris krito aukštielninka atgal į savo patalą...jei taip dar galima vadinti mirties saldžiausios šypsenos buveinę...
      Ji nesuprato, ką tie visi žmonėmis vadinami padarai, kuriems žodis "ragana" skambėjo daugiau kaip paliepimas pulti, draskyti, žviegti, davatkiškai melstis, nei realiai sprukti nuo šito pasibaisėtino "blogio", kuriems bet kas, kas nepasiekia jų smegenų vingių, jei jie juos vis dar turi, atrodo kaip velnio tobuliausia išraiška, mąstė. Ar jie išvis turėjo šią dovaną?..
      Atsirado išminčius dūręs tiesiai į Jos miško samanų žalumo apsiaustą ir, sušukus žodelytį "va", pabėgęs.
      Laužas buvo kraunamas neilgai, lentelė iš šen, lentelė iš ten ir jau puikus medinis ugnies pastatas styrojo vidury aikštės.
      Ji nesipriešino, nors jautė, kad turėtų. Tiesiog ji nebežinojo ar ji nori būti vienu iš daugelio tų žmonių, kurių nebesuprato, kuriems skyrė savo gyvenimą ir kurie jo nepriėmė...
      Ją pririšo prie stulpo. Pirma kibirkštis ir po sekundėlės dailus ugnies liežuvių valsas sukosi aplink jos drabužius, kūną, plaukus, akis...Tos akys žiūrėjo į minią ir tarsi klausė: "Ar jūs suprantat ką darot? Ar žinot kodėl taip darot? Vien dėl to, jog išgirdot spaltažodį "ragana"?.."
      Ir tą sekundę Ji ištiesė rankas į mane, lyg prašydama amžinybės. Aš paėmiau jos stebėtinai šaltą ranką ir tada ji dingo...dingo šiukšlių dėžės ribotam plote...
      Ir vėl tas pieštuko ritmas...sudrumstas barbenimo į mano palangę. Ant jos nutūpęs balandis tuo pačiu Jos protingų akių žvilgsniu manęs tarsi klausė: "Ar tu supranti..? Ar tu žinai..?.." Ne, nesuprantu, mielas paukšti, ne, nežinau... Lyg išgąsdintas to bukaprotiškumo, jis suplazdeno sparnais ir dingo...tik šįkart saulėlydžio ugnyje...
      Tik viena lengvutė, žemės gravitacijai nepasiduodanti, plunksna liko kaboti erdvėje...