Vieną rytą

Ar nereikėjo leistis į pasaulio kraštą
Ir rasti pamirštą save?
Ar nereikėjo sielotis, kol neturėjau sielos
Mylėtis, kol esu nemylima? 

Gal būt reikėjo laukti, nes laukimas žudo
Ir grįžti ten iš kur kadaise atėjau
Kodėl šilti pavasariai staiga nuliūdo?
Kodėl į savo laimę prisnigau?

Šypsausi – atrištom akim pagaunu saulę
Pabeldžiu į duris ir jos staiga išnyksta
Tiesiu rankas į vienišą pasaulio kraštą
Ir į vaivorykštę, pavirtusią į laiko rykštę

Teoriškai aš dar suspėčiau viską padaryti
Išsemti nerimą, palikti laiko sau
Bet aš nemoku savo skausmo suvaldyti
Tai jis užvaldė mano gėdą, kol nuoga buvau

Aš nudažysiu upės vandenį beprotiška spalva
Išeisiu taip, kad grįžčiau bet kada
Ir tu manęs daugiau nebepaliesi
Neprievartausi, neišduosi, nemylėsi