„----“

Langai buvo be užuolaidų: jis niekada jų nemėgo. Taip šviesiau. Keli baldai: stalas, kėdė, kušetė, pora pagalvių virtuvė taip pat kukli. Lovoj miegojo Ji. Atsikėlęs, kaip ir kiekviena rytą jis palindo po šalu dušu. Toliau virtuvė, kava. Vaikščiojo prisidengęs vienu rankšluosčiu. Gėdytis nebuvo ko: tai juk jo butas, jo valda, jo įnoriai ir jo tvarka. Ji tiesiog tai, kas buvo vakar. Buvo šeštadienis, prie durų gulėjo pamestas rytinis laikraštis. Rytinės saulės spinduliai teikė vilčių. Gatvė jau buvo bepradėjusi šurmuliuoti: jis matė skubančius žmones. Kur - jis ne nežinojo. Tiesa sakant, jam tai nerūpėjo. Atitraukęs seną medinę kėdė prisėdo abžvelgti rytinio laikraščio pirmuosius puslapius. Tačiau tik pirmuosius. Kitus jis paliks vėliasniam laikui. Jam nebūtina visko iškart sužinoti. Netrukus pabudo Ji. Trumpas “Labas rytas”, šypsenos į abi puses – daugiau nieko. Jam patiko. Jis nemėgo žodžių, jam buvo maloniau kalbėti žvilgsniu su kitu žmogumi. Galbūt todėl, jog žodžiai jį labiau glumino nei žvilgsnis. Jai, berods, tai tiko. Ji paprašė nusisukti. Šis neprieštaravo. Toliau sekė eilė moteriškų procedūrų, kuriomis jis, atrodo, ne itin domėjosi. Jai išėjus iš vonios kambario jie paskutinį kartą susižvalgė. Pora koplimentų jai, jos šaržus juokas ir jis daugiau niekada jos nematė, tačiau taip ir nesuprato kodėl panūdo, jog ši būtų pasilikusi dar bent minutėlei. Ne tapusi jo žmona, ne padovanojusi pulko vaikų, o tarusi dar bent pora žodžių, metusi dar pora slaptingų žvilgsnių. Tik tiek – nieko daugiau.