Undinės

Pirmą kartą šlepsėjimą išgirdau ryte.
Tuomet mama plovė indus.
Paskui jis ėmė mane persekioti.
Girdėjau jį visur:
Mokykloje, namie, mieste.
Vieną dieną pamačiau jas.
Tai buvo undinės.
Jo sekė mane šlepsėdamos uodegomis.
Jos – mano vaikystės undinės.
Iš pasakų atėjusios,
Vaivorykštinėm uodegom.
Undinės nenori išleisti manęs iš vaikystės.
Jos seka ir seka, ir šlepsi.
Galvoju: gal likti su jomis?
Gal nesuaugti?
Suprantu – suaugsiu.
Jau suaugau.
Undinės sustoja.
Nebešlepsi.
Tačiau jos amžinai liks mano.
Mano vaikystės undinės.