Apmąstymai apie laisvę (II)

3. Laisvė kaip visuomenės pagrindas

3. 1 Socialinės nelaisvės ištakos

Mes matėme, kad žmogus savo prigimtimi yra laisvas esinys, nes savo sprendimais ir veikla gali būti pats savo pagrindas. Kitaip sakant, jis turi protingos savideterminacijos sugebėjimą, kuris jam padeda pakilti virš bet kokių išorinių aplinkybių ir išorinio priežastingumo. Tai akivaizdus dalykas kalbant apie žmogaus santykį su pasauliu. Tačiau kalbant apie santykius su kitais žmonėmis, situacija yra šiek tiek kitokia, nes kitas žmogus ar kiti žmonės tai ne inercinė pagal mechanikos principus veikianti gamta, bet jie taip pat turi protą ir todėl veikia kitaip negu nežmogiška aplinka.

Imperialistine ideologija apsiginklavę žmonės gali nepripažinti kito laisvės ir padaryti jį savo vergu. Aišku, realiai tai žmogaus prigimties nesunaikina ir visada lieka kovos galimybė. Tačiau faktas tas, kad nors žmogus iš esmės yra laisvas, istorijos eigoje beveik visuomet, iki mūsų dienų, buvo žmonių grupės, iš kurių laisvė buvo atimta. Viso to priežastis buvo valdančiųjų imperialistinės ambicijos, kurios skatino savo viešpatavimą plėsti iki begalybės, paneigiant individų autonomiją ir paverčiant juos tik savo valios viešpatauti sraigteliais.

Imperialistinės ideologijos esmė yra laisvės kitam nepripažinimas ir kito traktavimas tik kaip savo funkcijos. Kiekviena sąmonė valdo savo kūną ir protą. Imperialistinės ideologijos atveju, žmogus nori valdyti visą aplinką kaip savo dalis ir taip peržengti visas ribas. Sąmonės laisvė tada siekia plėstis iki begalybės ir paversti aplinką tarsi savo kūnu. Tai yra pats didžiausias pavojus laisvei, nes valdo visada mažuma, o visi kiti praranda tokioje visuomenėje tai, kad jiems yra brangiausia – savo laisvę. Reikia pabrėžti, kad tokios socialinės struktūros, kurios pažeidžia daugumos žmonių laisvę ir paneigia jų prigimtį yra dirbtinės, todėl jas visada galima pakeisti, gamtoje nesukuriant nieko naujo.

Ankstesniuose skyriuose mes kalbėjome apie metafizinį determinizmą ir sakėme, kad aplinka nėra tokia protinga, kad galėtų determinuoti protingą žmogaus elegesį. Tačiau kalbant apie visuomenę, ši aplinka yra protinga, todėl individui susidūrus su ja, tenka išeikvoti daug daugiau jėgų, negu sandūroje su nežmogiška aplinka.

Imperialistinė sąmonė, siekdama absoliučios valdžios, negali suvokti kito individo kaip sau lygaus. Tai yra perspektyvos iliuzijos padarinys, kai suvokiama, kad aš esu, aš esu laisvas, tačiau tokiam suvokime kitas kaip lygus tau yra neduotas. Ką reiškia lygus? Visų pirma tai, kad kitas turi tokią pačią introjekciją, tokią pačią sąmonę ir kito kūnas yra šios sąmonės nuosavybė. Kitas yra „svetima teritorija“, į kurią niekas neturi teisės kėsintis jokiu pretekstu. Taigi tokią perspektyvos iliuziją galima vadinti visų pirma empatijos stoka. Dažnai tai kyla dar ir iš to, kad imperialistinės iliuzijos užvaldytas žmogus nesuvokia pats savęs. Jo veikla reiškiasi kaip akla valia, kuri aplink mato tik save pačią.

Todėl nors savo prigimtimi kiekvienas žmogus yra laisvas, realiam gyvenime yra labai daug nelaisvės, kuri ateina iš kito individo. Aišku, tai nepaneigia žmogaus prigimties, tačiau laisvam žmogui sandūrą su aplinka padaro daug sudėtingesne. Visa tai kyla iš vidinio susidvejinimo kuriame sau priskiriamas visai kitoks statusas, negu kitam. Laisvė iš principo nėra neigiama, tačiau ji priskiriama tik sau pačiam, o iš kito stengiamasi ją atimti, nesuvokiant kad laisvė yra visuotinė vertybė, kuri kaip tokia kyla iš žmogaus, jo prigimties teigimo, ir ja remiantis gali būti kuriama visuomenė, kuri žmogų teigia, o ne neigia.

Valdydamas kitą, žmogus paneigia jo prigimtį, virtualiai sunaikindamas patį jo branduolį, autonomišką sąmonės aktyvumą. Valdantysis siekia pakeisti kito žmogaus valią savo asmenine valia ir padaryti jį savo valios priedėliu, taip valdomo žmogaus sąmonė tampa neveiksni, nes ji praranda savo autentiško aktyvumo galimybę ir taip atrofuojasi. Laisvė kaip galimybė išlieka, tačiau jei socialinė aplinka labai nepalanki, ji gali niekada nerealizuotis. Taip atsiranda vergovinė santvarka, laisvos visuomenės priešybė, kuri neigia žmogaus prigimtį ir atima iš jo galimybę būti laisvam ir būti savimi.

Tai ir yra didelis paradoksas, kai žmogus tuo pačiu metu yra laisvės šaltinis ir pats didžiausias pavojus jai. Taigi iš to kas pasakyta, galima padaryti tokią išvadą, kad nelaisvės šaltinis visuomet yra visuomenė. Tai taip pat reiškia, kad nelaisvė visuomet ateina iš išorės, ji yra primesta, todėl nenatūrali. Ir šią nelaisvę primeta kiti individai.

3. 2 Imperialistinė ideologija

Iš to kas buvo pasakyta aišku, kad determinizmas ir nelaisvė nėra tapatūs dalykai. Mes atmetėme determinizmą kaip nepagrįstą įsitikinimą, tvirtindami, kad sąmonės veikla yra reali, o ne koks nors veidrodis tik atspindintis kažką kita. Tačiau taip pat yra akivaizdus faktas, kad ilgus šimtmečius daugeliui žmonių teko gyventi nelaisvoje visuomenėje, kurioje jie negalėjo realizuoti savo prigimties.

Determinizmas tvirtina, kad žmogus yra nelaisvas iš vidaus, savo prigimtimi, žmogų laikant tik iliuzija. Socialinė nelaisvė, žmogaus  prigimties nepakeičia ir yra tik iš išorės kitų individų primestos aplinkybės, kurioms sunku pasipriešinti, nes socialinė aplinka sudaryta iš žmonių, todėl ji yra „protinga“ aplinka. Tokioje  situacijoje vienų žmonių laisvė susiduria su kitų žmonių laisve ir rezultatas yra visuomenė,  kurioje tam tikros grupės individų gyvenimas yra pagrįstas kitų žmonių nelaisve.

Tokios santvarkos pagrindas yra imperialistinė ideologija. Bet kokio imperializmo tikslas yra imperija kaip absoliutaus globalinio vieno centro viešpatavimo visiems kitiems įsikūnijimas. O ideologija yra žodžio perspektyvos iliuzija, kuri sąmonėje įtvirtina tokio globalinio viešpatavimo siekį. Patekę į tokią perspektyvą individai iškreipia paties žmogaus sampratą taip, kad pagrįstų, patvirtintų, pateisintų ir įtvirtintų savo viešpatavimą. Iš to kyla ir žmogaus laisvės neigimas po pačiom įvairiausiom priedangom. Taip atsitinka tada, kai žmogus pakyla virš to, kas yra natūralu, kas yra žmogaus prigimtis ir sukuria tokią dirbtinę perspektyvą, kuri yra nenatūrali ir neigia žmogų bei žmogiškuma.

Kaip toks pakilimas vieno žmogaus sąmonės virš kito žmogaus sąmonės yra įmanomas? Tai atsitinka dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių, kurios leidžia įvaldyti aplinką, kurią primetus kitiems galima įtakoti jų elgesį. Tos aplinkybės gali būti, pavyzdžiui, turto užvaldymas ir kaupimas, kurio koncentracija priklauso daugeliu atvejų nuo atsitiktinumo. Žmogaus protas sugeba tas aplinkybes suorganizuoti taip, kad jos tampa stipresnės už kito žmogaus sąmonę, ir tada valdantysis gali diktuoti savo sąlygas. Taip atsiranda faktinis tam tikros klasės žmonių pavergimas. Tokioje situacijoje žmogaus laisvė pasirodo kaip blogio kitiems nešėja. Tai yra laisvė skleidžianti nelaisvę ir paneigianti save pačią.

Imperialistinė ideologija paneigia lygevertiškumo principą, kuris tvirtina, kad savo prigimtimi vienas žmogus, žmogų suprantant kaip protingą sąmonę, yra lygus, arba lygiavertis, kitam žmogui. Vieno žmogaus laisvė yra lygi kito  žmogaus laisvei. Ir niekas neturi teisės neigti kito žmogaus egzistenciją,  tiesiogiai ar virtualiai. Imperialistinė ideologija yra paremta negatyvumu nukreiptu prieš žmogų. Tačiau kiekvienas žmogus gali ir turi kovoti už save. Tai reiškia, kad imperialistinei ideologijai nėra ką priešpastatyti išskyrus savo laisvę. Laisvė griauna bet kokias imperijas ar imperines ambicijas, ir leidžia realizuoti kovoje tai, kas yra esminė žmogaus prigimtis.