Man vistiek...

Neskambink, nerašyk ir negadinki telefono,
viskas baigta tarp mūsų ir neturiu jokio noro
Į diskusijas veltis, kažką analizuoti,
ir negaliu taip pesimistiškai vaitoti,
Kaip tu, kad moki...

Nereikalingas man esi, kartoju šimtas pirmą kartą,
ir skambint į duris, priminsiu, nebeverta.
Jos uždarytos tau ir nebeatsivers daugiau,
gana, užtenka, koks esi jau pamačiau.
Nereikia tau to slėpti...

Geriau išplėšk tu mano vardą iš užrašų knygelės,
ir nemeluok, kad, darant tai, tau širdį vis dar gelia.
Palik ramybėj tą beprasmį žodį „myliu“,
kai tu tari jį - visi aplinkui tyli
Vadinasi meluoji...

Aš nekenčiu tavęs, - nejau nesupranti?
Mane seniausiai domina draugai visai kiti.
Svajonėse manos tau vietos nebėra,
kartodama tau tai savim esu tikra.
Kodėl nesupranti?

Matai, man vis dėl to, patinka žmonės tie,
kurie, išgirdę barnį, neištaria „sudie“,
kurie garbingai tęsi ir pažadus savus,
deja, brangusis mano, nesi tu toks šaunus.
Todėl man ir vistiek...