Lavonai : Kraujo biblija (I dalis)

-  ... tai tu vampyras? - lengvai šyptelėjau ir tikėjausi kokio pigaus juokelio apie kręšantį kraują.
    - Vampyras, - jis pakreipė glavą šonu ir palengva užsimerkė. Turbūt jautė mano žvilgsnį, bet jam netrukdė. Mačiau, kaip išsiplėtė jo krūtinė ir jutau, kaip iš aplinkos jis sutraukė gilų gurkšnį oro.
    Perbalusi oda buvo tokia plona, jog galėjau matyti į visas puses tvinksinčius melsvus kapiliarus. Švelniai drebėjo juodos blakstienos.
    - Tikras tikras vampyras? - nemandagiai nusijuokiau.
    Jis vis dar buvo užsimerkęs, bet tuštumą veide pakeitė plati šypsena.
    - Tikras tikras. Netiki? - pasuko užmerktas akis į mane ir, rodės, matė kiaurai akių vokus.
    Iš tiesų aš netikėjau. O kas patikėtų? Niekas. Bet tą akimirką atrodė, kad jam ir nereikėjo mano įsitikinimo. Pakako to, kad jis pats karštai tikėjo esąs nemirtingasis.
    - Bet tu kvėpuoji, - parodžiau visai lengvutį susidomėjimą.
    - Tu taip pat. Nekvėpuoja tik lavonai, o aš ne toks.

    Danas buvo gal 6 pėdų ūgio. Aukštas. Plonas. Tamsūs rudi plaukai bangomis krito ant  keturkampo veido. Gilios gelsvos akys žvelgdavo iš po užkritusių vokų. Tiesūs ir balti dantys, su vos pastebimomis iltimis, nuolat slėpdavosi po rimtumo surauktomis lūpomis. Mažytės ausys visai nepastebimos. Oda lygi, kiek pamėlusi. Tokių, kaip jis, buvo daug, tad niekas net neatkreipdavo dėmesio į dar vieną pabalusį vaikiną.
    Neatkreipiau ir aš. Mažiausiai dešimtį kartų prasilenkiau su juo plačiose Oslo gatvėse. Taip pat ir jis turbūt nepastebėdavo manęs. Šimtai nematomų žmonių kiekvieną vakarą skubėdavo nelygiais šaligatviais, ir kam po velnių tada rūpėjo kas dar eina ta pačia gatve?
    Bet gyvenimas stebina. Kartais ima ir mesteli kažką tokio, kas supurto tavo mažą ir apgailėtiną pasaulėlį, tarsi dideliu variniu varpu skambina tol, kol pabundi iš ilgametės komos. Ir po to dar ilgai ilgai girdi spengimą ausyse ir vienintelis dalykas, ko trokšta nuo ryškios šviesos pavargusios akys, tai dar viena amžinybė apatiško letargo.

    - Suspauskit kairį kumštį, - dar viena surobotėjusi seselė mėgavosi badydama mane adatomis.
    - Taip taip, žinau kas ir kaip, - jos rankos drebėjo, o aš nuoširdžiai tikėjausi, kad pataikys iš pirmo karto.
    Žvilgsnį nukreipiau į su oru besimaišantį kraują ploname vamzdely. Seselė paliko mane siaubingai nepatogioje kėdėje ir pati puolė prie pageltusių dokumentų. Krauju ištepliotą delną nuvalė į sveikatos kortelės nugarėlę ir patenkinta ėmė pildyti popiergalius.
    - Pirma teigiama? - paklausė net neatsisukdama.
    - Neigiama, - neatsisukau ir aš.
    Pamažėle pilnėjo matinis, storo plastiko, beformis maišas. Kraujas buvo nepaprastai lakus ir jo spalva. Visai ne tokia, kokios tikėjausi.
    - O kraujas neturėtų būti kiek tamsesnis? Gal net bordinis? Ar net beveik juodas?
    Seselė pakilo nuo popierių ir pažvelgė į puspilnį maišelį.
    - Kiekvieno žmogaus kraujo atspalvis pakankamai unikalus. Vienų bordinis, o štai kitų tarsi praskiestas pienu - kiek pabalęs. Visai, kaip jūsų, - iš tiesų jai visai nerūpėjo mano kraujas. Turbūt tiesiog norėjo pademonstruoti savo medicinines žinias. Bet kam po velnių rūpi ta kraujo spalva?
    Prabėgus dar keliolikai minučių ji grubiai ištraukė adatą ir mestelėjo man gabalėlį vatos.
    - Prispauskit prie žaiždos. Netrukus net nebesimatys žymės.
    - Dėkui, - ji buvo panašesnė į turgaus bobikę, kuriai derėtų sverti agurkus, o ne imti kraują.
    Netrukus į rankas man buvo įbruktas spalvotas atvirukas.
    - Ačiū, kad dovanojate kraują tiems, kam jo tikrai reikia, - perskaičiau pusbalsiu.
    Taip taip, tegu ima, kol duodu.
    Iš poliklinikos išėjau kiek pakylėta dar vieno gero darbo. Tikiuosi gal visi šie menkniekiai padės gauti šiltą vietelę danguje. Galėsiu šventam Petrui parodyti šį sumautą lankstinuką ir visu smagumu brausiuos pro vartus. Amen.

    - O neturėtum slėpti esąs vampyras? - tikėjausi, kad jis suklups ir iš nemirtingo vampyro liks tik per daug filmų prisižiūrėjęs vėpla.
    - Kam?
    - Na, kad tavęs nenužudytų, - pati negalėjau patikėti tokiu netikusiu atsakymu.
    Jis pakilo nuo kieto suoliuko. Paėjo pora žingsnių į priekį ir sustojo. Rodės, tarsi ėmė gerti į save visas nakties žvaigždes, visą sodrų dangų. Didinga akimirka. Tai tebuvo žmogus, žmogaus siluetas. Bet jis nebuvo nakty, tai naktis buvo jame.
    - Kam gali būti reikalinga mirtis to, kuris jau mirė daugybę kartų ir daug anksčiau nei kas gali atsiminti, - tai tebuvo garsus pamąstymas ir nenorėjau įsiterpti.
    - Vampyrų niekas nežudo. Nėra ir vampyrų žudikų. Nei Drakulos, nei Abraomo van Helsingo. Ir mes nebijom tekančio vandens, šventintų dalykėlių ir kryžių. Nukriošusio rašytojo sapalionės ir nieko daugiau.
    Dano balse pabudo vampyriškas išdidumas.
    - Tai ko tada jūs bijot?
    - Kaupi informaciją tam atvejui, jei prireiktų mane nudėt?
    Jis šypsojosi.
    - Dalis legendų vis dėlto yra tiesa. Turiu omeny tą dalį su dienos šviesa, sidabru ir mietu perverta širdim.
    - O česnakai?
    - Daugumai vampyrų net labai nusispjaut ant česnakų, svogūnų ir visų kitų prieskoninių kultūrų, - po šių žodžių man pasidarė įdomu. Moteriškas smalsumas prieš nemirtingojo išdidumą.
    - Daugumai?
    - Na taip. Kiti laikosi atokiau nuo česnakų, nes yra prietaringi kvailiai, bijantys prarasti savo amžinumo dovaną.
    Rodės, kad Danui kiti vampyrai tebuvo kvailiai ir idiotai. Tuščios, paniekos vertos, amoralios ikonos. Likučiai to, ką pasaulis su pagarba vadina amžina jaunyste ir nemirtingumu.
    - O tu? Jei esi vienas iš jų, kodėl niekini savo paties padermę?
   
    Buvo praėjusi nepilna savaitė nuo mano žygdarbio. Kaip ir kiekvieną vakarą, vos pavilkdama kojas, iš darbo skubėjau kreivomis gatvėmis. Tuščiose priemiesčio gatvelėse aidėjo mano stambūs batų kulnų dūžiai. Smulkučiame, vietinės reikšmės parkelyje turėjau susitikti su broliu. Tomas tiesiog neįtikėtinai atkakliai prašė su juo pasimatyti būtent šiandienos vakare.
      Atėjusi prisėdau ant kieto suolo. Kiek vėlavau, tad nepykau, kad vėlavo ir jis.
    - Helena? - už nugaros suskambo skardus, ausiai nemalonus balsas.
    - Taip, - tariau atsisukdama. Tomo nebuvo. Stovėjo tik aukštas, liesas vaikinas, rudais plaukais ir iki skylių nutrintais pilkais džinsais.
    - Aš - Danas Veraldi de Laffite.
    - Sunkus vardas, - pasakiau visai apatiškai.
    - Kai kurie yra dar sudėtingesni nei jų vardai, - jam besišypsant pasirodė gražūs ir balti dantys, su kiek pailgėjusiomis iltimis.
    - Kur Tomas, - šiandien nebuvau nusiteikusi šnekėtis su visokiausio plauko prancūzais.
    - Tomas maloniai sutiko šį susitikimą perleisti man, -  jis vėl nusišypsojo.

    - Savo padermę? Savo? - jis staiga prišoko prie manęs ir ranką atrėmė į medinę suolo atkaltę. Pirmą kartą jo veidą mačiau iš taip arti. Ir tos gelsvos akys atrodė lyg drumstas gilios upės vanduo.
    - Na taip, tu juk vampyras, - tikėjausi, kad Danas aprims, bet jis tiesiog nuliūdo.
    - Deja. Aš vienas iš jų, bet tikiuosi niekad nebūsiu toks, kaip jie.
    - O kokie jie?

    Jis stovėjo ir šypsojosi. Šypsojosi keistai, tarsi ši veido išraiška būtų jam visai neįprasta. Palengva apėjo suoliuką ir prisėdo šalia.
    - Turbūt nuostabus jausmas padovanoti savo kraujo ir kažką išgelbėti?
    - Iš kur...?
    - Nejau tikrai svarbu, iš kur aš žinau? Atidėkime šias biurokratines smulkmes vėlesniam laikui. Yra ir įdomesnių dalykų, kuriuos galime nuveikti šį vakarą, - jis kalbėjo užtikrintai ir kažkuo kaustė mano dėmesį.
    - Pirma pakalbėsim ir išsiaiškinsim. Kas tu, iš kur apie mane žinai, ir jei tavo istorija pasirodys įtikinanti, gal ką nors ir nuveiksim.
    - Puiku. Galim pakalbėti. Visad maniau, kad nėra tokių žmonių, kurie galėtų mane suprasti. Bet tu gali pabandyti.  Priešybės papildo ir supranta viena kitą, - jis atlenkė galvą ir pasuko akis į žvaigždes.
    - Priešybės? - kuo toliau, tuo Danas atrodė vis keistesnis.
    - Na taip. Juk yra galimybė, kad žmogus, dovanojantis kraują, gali suprasti tą, kuris kraują atima iš kitų, - jo veidas liko vis toks pat apatiškas.
    Danas man davė tylos minutę.
    - Aš - vampyras.

    - Jie.... jie....
    - Kokie? Kokie jie?
    - Jie - lavonai.
    Danas nužvelgė savo dideles plaštakas. Tada vėl pažvelgė į naktį taip, kaip greičiausiai niekas kitas nemokėjo. Didinga akimirka. Rodės, kad jis pats buvo dalelė nakties tamsos.