Suvalgytas gyvenimas

Išplėšiu tavo akis, kad pati geriau matyčiau.
Sudeginsiu širdį, kad valgyti turėčiau.
Sunaikinsiu tavo žodį, kuris miške klejoja,
Nes taip ilgai aš jo ten neieškojau.

Ištroškusi išgersiu tavo pasaulį,
Kad daugiau skystų ašarų nelietum.
Taip ilgai tąryt į saulę žiūrėsiu
Galvodama, ką dar man padarius.

Toks gyvenimas skraidys kažkur ant stogų.
Plevens lengvai tartum baltas kopūstų drugelis.
Aš išplėšusi savo širdį tau ant stalo padėsiu.
Kaip gera, jei suvalgiusi kūną, siela numirti galėtų.