Ateities planai, arba nardymas vaizduotės burbuluose.

(Prieš kelis mėnesius buvo asmeniškai skirta draugei. Dabar - visiems)

Vieną dieną, kai rasa jau bus beveik išgaravusi, skruzdėlės pradėjusios savo darbus ir pabudusios gėlės, šalia ne per didžiausio rąstinio namelio su prūdeliu ir tilteliu, kaip ir kiekvieną tokį vasaros rytą stovės Ji su molbertu atsuktu būtent į tą galiūną ąžuolą, augantį netoli Jos ir Jo namų, ir tapys tolius, kurie atrodo taip paslaptingai. Jos vidinę tylą sudrums jau už kilometro besigirdintys trankios muzikos akordai, baidantys visus gyvus padarėlius. Jos galvoje taip ir šmėstels mintis „Ir vėl... “
        Besiritantys garsios muzikos burbulai vis garsės kol pagaliau ant Jų sodybos išpuoselėtos pievutės sustos raudonas porše [kuris visai nesugedęs, puikiai veikiantis!] ir iš jo galinės sėdynės iššoks Jos brangiausiasis [kuris įtartinai kažkur buvo dingęs, kaip vėliau paaiškėjo, išvažiavęs su Jais] ir visu savimi švies.
        Ji nusišypsos. Padės teptuką į šalį ir pagalvos „Visa tai ko man reikia yra čia ir dabar... Su manimi... „
        Besišypsanti tiek vidumi tiek išore, prieis arčiau „giminaičių“.

                                                ***

        Kai visi sėdės lauko terasoje, iš kurios atsiveria puikus vaizdas link prūdo, skambės juokas, šypsenos, senų, tikrų draugų žvilgsniai. Visiems bus taaaaip gera drauge! Prisiminimų kvapas ir visa kita... Tai akimirkos kurių negalima praleisti!

Branginkim tai ką turim dabar, ir tai ką norėtume turėti.