Rašyk
Eilės (74578)
Fantastika (2212)
Esė (1505)
Proza (10550)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1136)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (6)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Numegztom melodijom skleidžiuosi vėlei. Šiandien aš trokštu absurdiškų iliuzijų ir nesuvokiamų realijų, kurios, it žiurkių pragraužti laidai, svyruotų ir skleistų savo elektrinius impulsus į mane. Mano dviguba, ekscentriška asmenybė sustingo, kadangi pamatė tai, ko tikėjosi niekad nebūsią: vienas moteriškos lyties žmogus pakorė savo tikrąsias savybes ant materializmo ir „suaugusiųjų gyvenimo“ virvės. Kaip apmaudu, kad tas žmogus draugus skiria į buvusius ir esančius. Tikrieji draugai lieka, niekad neišnyksta, ir niekad nėra buvę.

Šūsnis sugrūstų į vieną kampą minčių, šiandien lenda lauk. Pasistatau grotesko pilį, ir tūkstančiai nakties peteliškių pasiverčia invazija ir užrauda. Velniop tuos mokslo patikrinimus, velniop tuos vergiškus tarnavimus vardan materialaus išgyvenimo, velniop tuos idiotizmo iškreiptus suskretelius, trokštančius technologiškai palankesnių mašinų, sintetinių gaminių, ir to, chemiškai apdoroto, taip vadinamo, maisto. Vaje, žmonės, aš eilinį kartą iš jūsų juokiuosi. Tik šiandien kažkodėl mažiau piktumo mano adresu. Keista, o juk visada, kai tik pasirodydavau koridoriuje, jūsų mintys taip plakė viena kitą, jog galėjai užuost tą susmalkėjusį sudūlėjusį plakimo dvoką. Mintys mintelės jūsų tokios nešvarios, kad net sudžiūvęs purvas ant jūsų sielų stabų negali nutrupėt.
Nieko čia nepadarysi.

Užtat aš turiu tai, ko nė vienas iš jūsų mechaniškų protų nesugeba sugriebt: turiu vidinį radiatorių, surūdijusį, tiesa, truputį, bet veikiantį gana gerai. O jūsų radiatoriai, veikiami išorinių terpių, lieka tokie pat šalti ir abejingi vienas kitam, tartum klausiantys kokio aristokrato tonu: „Kas? Kokia mano darbo paskirtis? Argi taip gali būti? “ Gali. Tik sprukit iš čia.

Milimetras cento varinio išdžiūvo ant asfalto. Gaila jo man nebuvo. It kokia numirėlė bastausi pamąstymų skersgatviais: čia viena gatvele ridenu savo paklaikusias špagas, o ta kita pasirodo dar mielesnė, o ta, trečia, vedanti žemyn kažkurlink, dvelkia kaip tūkstančiai migdolo riešutų... Taigi, bastaus. Kaip šuo. Tarp kitko, mano laiptinėje gyvena šuo, kurį visi vadina Mažyliu, bet jis man visai nepanašus į Mažylį: jis didelis, senas ir jau nukepurnėjęs beveik. Aš jį vadinu Reksu, nes jis man primena prieš jį gyvenusį šunį Reksą. Ir Reksas II visad lydėjo mane į mokyklą, bent jau iki parduotuvės.

Šiandien aš kažkokia neribota. Galvoju apie vieną tikrą gyvenimo draugę – vienatvę. Kas ta vienatvė, klausiat? Ogi poniutė, apsigaubusi violetiniu šaliu, ir grojančia išsiderinusiu smuiku kasdien tuo pat metu, dažniausiai nakties vidury. Jos veidas – tai randų kupina neviltis, beprasmiški troškimai, kurie tartum teniso kamuoliukai atšokinėja nuo sienų ir krenta atgal tau į burną, gimdančią juos. Vienatvės akys visada tuščios, tarytum užšalę skaistyklos vartai, į kuriuos niekam nevalia įeiti. Vienatvės plaukai, tiesios ir sidabrinės stygos, rėžiančios vis naujus ir naujus simbolius ant josios kaklo, pečių, nugaros. Vienatvė visada boluoja savo puošnia juodai pilka suknia virš sąmonės ir širdies. Ji, tarytum patyrusi kalnietė, be atvangos lipa ir skerdžia lyg gyvulius džiugias mintis. Vienatvė niekad negimsta ir neatsiranda, ir ja taip sunku atsikratyti. Su ja negalima kovoti: ji ims kerštauti ir smaigyt savo peiliais išdabintais nagais į tavo sielos odą. Blogiausiu atveju, galima ignoruoti vienatvę, teiktis jai neaiškinti pasaulio beprasmybės, žmonių veidmainiškumo, savo sielos gilumų... Bet jeigu ignoruoji vienatvę, prarandi tiek daug visko, kas yra viduje tavęs. Aš susidraugavau su ja, ir ji, leidusi paliesti ir palaikyti savo smuiko grifą, parodė man savo kitą pusę. Mudvi kartais šnekamės apie tai, kiek žmonių per dieną sustaugia neapykantos šauksmu ir taip užsigauna į savo pačių balso kampus.

Vienatvė atima, bet ir dovanoja. Aš netekau rezignacijos nuo aplinkos robotų, užtat gavau novatoriškų empirijų, juntamų be galo retoms proto ląstelėmis. Taipogi tapau labiau ekspresyvi ir jautri aplinkai. Vienatvė mane išvadavo nuo pernelyg didelio kasdieninio marazmo, juk pernelyg didelės bendradarbiavimo ir komunikabilumo sankaupos paverčia paprastą bendravimą didžiausia kančia. Dabar galiu įžvelgt žmonių akyse vidinį alkį, ar materialinių gerovių pertekimą. Aš netekau kalbos dovanos, užtat rašaluotos raidės tapo mano kasdienės palydovės, vedančios mane mano dalelėmis.

Taigi, ši naktis, tokia pati neįžvelgiama kaip ir visos anksčiau manim išgyventos. Aną naktį buvau išlėkusi į sodą užtraukti protinio surogato, taip vadinamos, nikotininės medžiagos. Šleikštus, bet kankinamai svaiginantis skonis bėrė savo grūdus mano gerklėje, plaučiuose. O grūdai, sparčiai augantys, greit išplaukė į kelionę po mano kraujo sistemą. Bet aš taip nieko doro ir nesugalgojau. Varge, dar tas žibintas, primenantis blankiai oranžinį (ar tai rausvą) greifrutą, taip spigino į akis, jog negalėjau net pramerkt jų. Keista, kad negalėjau atplėšt blakstienų ir pasižiūrėt į tą nenatūralų, kažkiek gašlų, gatvės atributą. Atsimerkiau tik tamsoj.

Apsisiaučiu ilgu violetiniu šaliu ir tuoj pėdinsiu kapstytis po niekam neįdomius minčių konteinerius, taip nederančius su išpuoselėta manikiūrais, makiažais ir netikrais nagais aplinka. Galbūt ką nors surasiu. O gal ir nesurasiu. Aš tik truputį pakuždėsiu už durų.

Tsss...
2007-05-19 17:01
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-19 21:30
Rupkė
Tsssssss
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą