Ad astra

Pasigirdo smūgis. Po jo sekė dar keletas silpnesnių dunkstelėjimų.
    - Mano vienspalviai, - jis lengvai šyptelėjo ir metė lazdą man.
    Apėjau stalą puslankiu, ištraukiau baltą kamuoliuką iš kišenės ir pasistačiau jį ant pagrindinės linijos. Jis žino, kad nemėgstu, kai į mane žūri, tad tikėdamasis įdomios partijos, nusisuko ir rankose ėmė vartyti išdilusią kreidą.
    Ranką lengvai padėjau ant švelnios žalumos. Pirštų galiukais perbraukiau per kiek sutrukinėjusį audinį ir palengva įbrukau lazdą tarp pirštų. Pasigirdo smūgis. Po jo sekė dar keletas silpnesnių dunkstelėjimų.
    - Nekenčiu dryžuotų, - dirptinai susiraukusi suėmiau lazdą už galo ir pasukusi riešą perdaviau.
    Lukas žaidė padoriai. Tik jam nerūpėjo vienspalviai ar dryžuoti partijos metu buvo jo.
    - Laikas bėgs, o tu išmoksi, - pamokanti veido išraiška palyginti dažnai puošdavo jo veidą.
    - Išmoksiu. Kada nors vis tiek pasieksiu žvaigždes, - jis šypsosi.
    - Be to, turėtum nekesti tik vieno kamuoliuko...
    - Juodo? - retai pavykdavo atspėti jo mintis.
    - Nepataikyto.
    Pasigirdo smūgis.

    Atbukusiu žvilgsniu stebėjau, kaip jis įvarė raudoną. Po to mačiau, kai įriedėjo žalias. Po žalio Lukas taikėsi į mėlyną, bet kišenė liko tuščia.
    - Kodėl niekad nežaidi iš pinigų? - jau senokai norėjau paklausti, bet kaip ir kiekvienam klausimui, šiam taip pat reikėjo tos akimirkos.
    - Nemėgstu lažintis, - jis paėmė iš manęs lazdą ir tyliai ranka braukdamas per stalo briauną, nuėjo link priešingos sienelės. Pastovėjo ten vos keletą akimirkų.
    - O jei naudinga?
    - Gal ir naudinga, bet neįdomu.
    Lukas visad buvo kategoriškas. Tik jis buvo užsislėpęs kategorikas - darė tai ką norėjo, kaip norėjo ir kada norėjo, tik niekam nesakė kodėl. Šis jo bruožas buvo tiesiog klaikus ir erzinantis.
    - O kodėl? Juk žaidimas taps įdomesnis, kai ką nors laimėsi, - kiek palenkiau galvą, nes per kabančią lempą visai jo nemačiau.
    - Žaidimas įdomus tol, kol jis yra tik žaidimas.
    - Bet... - jis staigiai linktelėjo prie stalo. Pasigirdo smūgis. Baltas kirto per ant stalo neatsargiai padėtus pirštus.

    Pasigirdo smūgis. Po jo sekė dar keletas silpnesnių dunkstelėjimų.
    - Gal vis dėlto žaidžiam iš pinigų? - išsitraukiau piniginę.
    - Iš pinigų neįdomu.
    - Bet jei naudinga?
    - Ne, - ji visad buvo kategoriška. Ji vadovavosi principais ir savo pačios susikurtomis taisyklėmis.
    Paėmiau lazdą į rankas. Švelniai padėjau ranką ant nutrinto audinio.
    - Nekenčiu dryžuotų, - tarstelėjau lyg pats sau.
    Ji švelniai šyptelėjo Buvo matyti kiek išsikišusios iltys. Savotiškai seksualu. Bet į mane ji nekreipė dėmesio. Jos vyzdžiai sekė vos vos riedantį mano kamuoliuką. Gal tai mano nesėkmingas smūgis sukėlė jai juoką?..
    - Laikas bėgs, o tu išmoksi.
    Pasigirdo smūgis. Įriedėjo juodas. Nužvelgiau stalą. Jos kamuoliukų jau nebebuvo. Ji padėjo lazdą ant stalo.
    - Kada nors vis tiek pasieksi žvaigždes, - ji šypsosi.

*Ad astra - į žvaigždes (lot)