Pasakų parodija

Seniai, seniai, už jūrų marių gyveno maža ir labai gudri lapė. Mėgo ji kiškius, o labiausiai jai patiko ėsti žieminius, nes jie būdavo riebesni.    (Tiksliau, tokius labai mielus ir švelnius)...
Atsikėlė kartą lapė visa apsimiegojusi ir suprato, kad laikas pietauti, nes kaupiamoji terpė tuščia. Ir iškeliavo ji ieškoti maisto. Neradusi kiškių, nusiminė... Bet greit sugalvojo planą – chuliganą, nes ši lapė juk gudri labai buvo, kaip, kad pasakoj aprašyta.
Staiga lapė labai nudžiugo (beje, lapė buvo vardu Izolda) ir išpūtusi savo dideles ir riebias akis mirktelėjo gaidžiui:
- Gaideli, gaideli... – užgiedojo laputė.
Gaidys tik pasipūtė, kaip povas ir sako:
- Man katinas liepė su lapėm nekalbėt.
- O tu jo neklausyk, gaideli. Būk vyru, - sužibėjo Izoldos akelės.
- O kodėl tavo tokios didelės akys, lape? – pasiteiravo gaidys.
- Todėl, kad tave geriau matyčiau, mano saule, - toliau meilikavo lapė.
- O ausys, ko tokios stačios? – neatstojo gaidys, (o gaidžio vardas buvo Kikis).
- Kad tave geriau girdėčiau, nes vakar kefyras buvo surūgęs.
- O tada dantys, ko tokie nublizginti...? – atšoko gaidys, supratęs, kad uždavė blogą klausimą.
Lapė taip nieko ir neatsakė tik puolė kvailį dideliais, nublizgintais nasrais ir nupešiojo... Ir katinas jau jam nepadėjo, tik vilkas puotą iškėlė, kai sužinojo, kad gaidžio laidotuvės...

Ir aš ten buvau, alų midų gėriau per barzdą varvėjo, nieko burnoj neturėjau....