Pratybos

Don Kichotas buvo senstelėjęs ir jau prastai regėjo. Kovos su vėjo malūnais pareikalavo daug jėgų, tačiau senis nesirengė prarasti formos: ruošdamasis žygiui prieš malūną, susirasdavo kokį gaištantį drakoną ir jį nudobdavo.

- „Mūsų sanitaras“, - švelniai pašiepdavo jį kaimietės moterys. - „Šventas Jurgis skarbonkėje! “ - užgaulesnius žodžius svaidė vyrai. Tačiau Don Kichotas buvo riteris ir, kaip dera riteriui, kandžias prasčiokų pašaipas praleisdavo pro ausis. Jis žinojo, kad ateityje laukia daug didingesni žygdarbiai, nei stimpančių slibinų galabijimas.

Anądien, kaip tik prieš kovą su vėjo malūnu, toli pievoje Don Kichotas išvydo milžiniško drakono gaišeną. Net silpnos jo akys danguje įžvelgė sukančių ratus alkanų varnų būrius. „Negyvas“, - suprato Don Kichotas. - „Bet pasipraktikuoti įsmeigti ietį tiks“, - nusprendė, ir tekinas pasileido drakono link.

Ietis smigo tiksliai į Don Kichoto nusitaikytą vietą. Pasigirdo lūžtančių kaulų ir skrodžiamos mėsos garsas. Nustebęs kupidonas staigiai purptelėjo į šalį, negalėdamas patikėti savo akimis: tiesiai per jo strėlės vidurį, jungusios šieno kupetoje besimylinčios porelės širdis, įsmigo didžiulė ietis. Atsisukęs atgal kupidonas išvydo šarvuotą pabaisą, vis dar lekiančią šieno kupetos link. Pagauti aistros įsimylėjėliai net neišgirdo besiartinančio bepročio žvangesio. Jų gyvybės staiga užgeso ir sustingo  keista poza, lyg berniūkščio vinimi pervertos besiporuojančios varlės.

- „Sumautas Robinas Hudas! “ - pasišlykštėjo kupidonas. Nusispjovė ir nuskrido pas varnas.