Išėjimai

„O tu palauk ir pamatysi“-pasakiau Adomui nubėgdama į namus. Grįžau. Kiemas buvo pilnas chaoso: sirenos, klyksmas, žingsniai, verksmas. Vidury kiemo tysojo balta drobė. Manasis Adomas. Sustingau - turbūt taip reikėjo. Pamenu: „Paimkit kas nors tą vaiką iš čia! “-rėkė ant manęs. Prieš akimirką buvęs taikus kiemas pavirto ardomu skruzdėlynu, kur kiekvienas ieško priežasčių ir kaltininkų.
Adomas buvo man pirmas: pirma meilė, pirmas bučinys, pirma netektis...
Mama mane nusivedė į tamsų kambarį, kur oras buvo tirštas nuo eglišakių kvapo ir žvakių liepsnos. Aš neverkiau. Adomas taip pat...
Tai - ką geriausiai pamenu iš vaikystės. Nuo to laiko nepakenčiu baltos spalvos, žmonių sąmišio, kuriame pradedu paniškai dusti, ir kalėdų - jos visada atsiduoda mirtimi...
Po to dar buvo daug Pirmųjų, bet Adomas buvo pirmas.

XXX

... kambarys. Rytas. Užuolaida lyg švelniai perbraukta pirštais sujuda. Nepastebimai. Aplink tvyro migla. Langas atviras. Gyvenimo kvapas lengvai smelkiasi į kiekvieną kambario kertę. Ant škėmiškai gėlėto linoliaumo iškrito rytinė rasa. Slidu. Pabudau nuo taip jau įprastos miesto tylos. Spengianti negyva tyla, kurioje negirdi savęs. Pakylu. Įsivynioju į senelio chalatą, kuris vis dar  kvepia „Arabica“ ir „Prima“. Šalta. Sukniumbu atgal į dar nenurimusią lovą. Viena. Atsidustu juo. Skaudžiai, bet saldžiai. Stebiu medžius įrėmintus lange. Ramius. Lyg prieš audrą.
Uždarau langą ir išeinu iš kambario. Šis rytas buvo išskirtinis. Pirmas rytas po ilgos pertraukos. Vienišas rytas.

XXX

Manęs nėra, nebus ir nebuvo. Manęs nėra, nebus ir nebuvo. Manęs nėra, nebus ir nebuvo... ir taip šimtą kartų.
Tylus, tamsus, kubo formos kambarys. Viena siena balta, kitos rausvos. Priešais lovą – langas, lyg ne vietoj iškirstas tik tam, kad būtų. Spinta. Stalas. Naktinė lemputė. Aš. Deja aš čia. Esu. Kramtau apatinę lūpą ir žiūriu pro aplašėjusį stiklą. Blausiai geltoni žibintai nušviečia tuščią kelią. Atodūsis. Antras. Poto vėl silpnas kvėpavimas. Ritmingas, pastovus, toks koks ir turi būti kvėpavimas žmogaus, kuris pavargo gyventi. Geltona šviesa pro lietaus lašus ant lango. Žiūriu tiesiai. Net nemirktelėdama. Ramiai. Oriai. Taip lyg kas nors stebėtų iš šalies. Bet kambary nieko kito nebuvo. Ten jau seniai nieko kito nebuvo. Tik aš. Lova. Spinta. Stalas. Tik lietus, praskaidrinęs orą ir palikęs lašus ant apdulkėjusio stiklo. Jis į kambarį atnešė keisto mirgėjimo. Geltona šviesa pro lietaus lašus ant baltosios sienos. Ir mano šešėlis tarp to šviesos žaismo.
Lyg netyčia ranka užkliūna už jau iš anksto ant stalo paruošto pistoleto. „Tik bailiai kariasi“ - kažkada sakė tėvas. Pistoletas. Pirštas. Tyla.
Kambarys... Tik keturios raudonos sienos. Raudona lova. Raudonas stalas. Spinta. Ir keistas mirgėjimas. Šviesa pro lietaus ir kraujo lašelius ant stiklo.