Kai sielos katė išeina pasivaikščioti...

Vakarop atveriu langus. Su strazdanomis sugrįžęs vėjas visai tikėtai įsimeta į kūno pauzę ir pučia sielos katei prieš plauką. Nepatenkinta ji dar kiek paguli susirietusi į kamuoliuką, šlapia nosimi baksteli kažkur į paširdžius, paskui nusispjauna per abu pečius, iššoka iš forma į galvą panašaus daikto ir sprunka į nuodėmingo miesto vynuogynus (nusigers iki šunų graibymo ir pramorčiuos visą naktį tau prie lango). Paleistuve, galvoju, paleistuve. Net neatsisuka pasižiūrėti, ar man viskas gerai. Ar, pavyzdžiui, neraudu. O aš neraudu. Tik vakarop atveriu langus... Nuovargiu ir aistromis garuojantys žmonių kūnai pamažu atsiduoda ir pasiduoda, miegančios, sapnų nektaru išteptos jų kuokelės tyliai ruošiasi pavasarinio vėjo nutūpimams, paropinėjimams... Pritvinkęs norų ir sapnų istorijų jis pavasariškai nekantriai įsiverš, nuasmenins ir išniekins kiekvieną iš mūsų. Tam, kad rytą, sapnuojantiems dar nepakirdus, po elektros laidais pulsuotų nepaaiškinama bendrystė. Lygiai šiąnakt jis užguls tavo sapnynus, ir netyčia, kaip čia gražiau pasakius, apsidulkins mūsų išsigimusi realybė...

Laukiu. Vienatvė sujautrina klausą ir regą. Kosmosui ir lietui atsidaro kiekviena kūno ląstelė, kaip apie kūdikį užsimąsčiusios motinos atsiveria visos poros, ten, po dailiai išlenktais žandikauliais, raktikaulių duobutėse, šlapiai tyvuliuoja tik moterims pritinkantis karštas tikėjimo ir pasitikėjimo vanduo, kuriame... neplaukioja niekas. Tuo vienatvė ir skiriasi nuo kitų buvimų atskirai. Į raktikaulių ežerus prilyja ir užsilieka. Ir nesimezga gyvybė. Gendantis vanduo atbaido net debesis. Neišgaruoja, neišsilieja. Tiesiog supasi ant giliai kvėpuojančios krūtinės. Ir daugiau - nieko... Net matyti tų ežerų negali. Tik užuodi po tavim tyvuliuojantį vandenyną. Tik žinai, kad yra...
Katė: Nebevalgyk jo laiškų. Laiškai ir žodžiai žmonių gyvenime skirti tik išoriniam vartojimui. Jeigu labai maudžia apatinę sekundės dalį – leiskis sužvejojama.
Aš: (lyg sau) Jis vis sakydavo, kad žuvims neskauda, kad ten - žiaunų, žiočių, žiovulio zonoj - jos neturi skausmo receptorių. Nežinau, kaip ten kitoms, bet man pasiutusiai skaudėjo...
Katė: O gal tik nemoki tinkamai nuryti kabliuko. Griebi iškart ir visa gerkle pasineri į nekaltą pasikėsinimą nužudyti.

Po pasikėsinimo. Sielos zvimbimas. Tyli seno kibiro meditacija jau tūkstantį metų niekieno nenaudojamam šuliny... Viršuje - saulė. Po tavim – gyvas ir gaivalingas šlapumas, į kurį taip svajoji pasinerti. Viskas pakeliui... Tik ne tavo. Nebesimeldi, nebesvajoji. Nebesitiki kada nors girdyti nei žirgo, nei žmogaus. Tyvuliacija, išdžiūvęs dugnas ir nepakeliamai pažįstamas dangus. Vandens nemačiau tūkstančius metų. Vyro rankų neploviau. Žvaigždė, būna, įkrenta kartais. Tiesa. Tiesiai į rūdį... Barkšt! O vanduo po manim tik būna ir būna... Užklysk. Tyčia eik pro šalį. Net ir tavo moterį pagirdysiu. Ir bus laimė liestis prie jos sukepusių žiovulynų. Iš visų lūpų antspaudų šituos saugosiu labiausiai. Mielos mažos rievelės įsisės į mane kaip kriaušės kauliukai pasuolėj, kaip pilnatis į atmintį svarbią naktį...

O rytą... Viskas kaip seniau. Tik sieloje kažkas tyliai šiurkščiu liežuvėliu bando išsiprausti gėdą...