Padaras

Tamsos sparnai lėtai apgaubia vakarėjantį dangų. Patylomis juda link kiekvieno nepaliesto plyšio. Kartkartėmis dar gali išvisti gęstančios šviesos lopelius, tačiau jie jau dingo. Atėjo naktis. Naktis. Žmonės, miegantys savo minkštai apkamšytuose pataluose nė nenutuokia, kad visai arti, prie jų tykoja šalčiu alsuojantis padaras,
būtybė, neturinti nei vardo, nei jausmų. Ji paskendusi nebūties vandenyne stebi kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą. Laukia. Atėjus lemiamai akimirkai, ji įsiropščia į, mūsų mintis... Ir štai jau pasamonėje
išgirstame nepažystamą, duslų balsą. Neaiškūs garsai lyg pro miglotą mišką tampa vos vos suprantami. Jie artėja kaip aidas...
Nepasiduok. nepasiduok prašau. Prašau. Sielos gelmes suvirpina šiurpus įspėjimas. tavo išsękusios mintys nebepajegia pasipriešinti.
Padaras gliamžiasi visus silpniausiuosius, pasidavusius, nesugebėjusius įvykdyti prašymą, į kitą pasaulį, kuriame niekas neegzistuoja, į erdvę skiriančia iliuziją nuo tikrovės, į begalinę tamsą, kurioje jie liks įkalinti visą amžinybę.