Išplauk, nors ir be manęs

Kai vakaro laiškas nusėdo ant skruostų,
Liūdesio angelas mane palydėjo,
Prie gimusios meilės skausmingųjų uostų
Žmonijos kvailybė ir vėlei žydėjo.

Netapsim vaikais -  ir nebūsim laimingi,
Nes verkia tik vienišos mudviejų naktys,
O patys tarytum valdovai didingi,
Kurių visada nerūdyjančios sagtys.

Netapsim vaikais – nemylės ir neglostys,
Šalta tobulybė tekės virš pasaulio.
Mėnulio vilkai mūsų kūnus apuostys
Matydami graužiančią kaulus apgaulę.

Mielasis, abu mes jau esam skenduoliai –
Tik virtę vaikais išsiveršim iš įsčių.
Kapstykis, maldauju, labiau negu uoliai
Tau ratą supinsiu iš savo kvailysčių.